Centriniai bankai auksą perka kaip draudimą nuo krizių, o ne kaip paprastą investiciją
Centrinių bankų aukso pirkimas pastaraisiais metais tapo vienu aiškiausių signalų, kad pasaulio finansų sistema gyvena nebe įprasto stabilumo režimu. Pasaulio aukso tarybos 2026 m. apklausa rodo, kad 89 proc. centrinių bankų atstovų tikisi, jog pasaulinės oficialios aukso atsargos per artimiausius 12 mėnesių didės.
Auksas centriniams bankams nėra tas pats, kas akcija ar obligacija privačiam investuotojui. Jis nemoka palūkanų, neduoda dividendų ir trumpuoju laikotarpiu gali smarkiai svyruoti, tačiau turi vieną savybę, kurios neturi jokie skoliniai popieriai – jis nėra kitos šalies įsipareigojimas.
Būtent todėl auksas laikomas atsarga paskutinei krizei. Kai valiutos nuvertėja, obligacijų rinkos dreba, o geopolitiniai konfliktai kelia sankcijų ar turto įšaldymo riziką, fizinis auksas tampa ne pelno instrumentu, o valstybės finansinio savarankiškumo dalimi.
Rekordinė dalis centrinių bankų planuoja didinti savo aukso atsargas
2026 m. Pasaulio aukso tarybos apklausoje 45 proc. respondentų nurodė, kad per artimiausius metus tikisi padidinti savo institucijos aukso atsargas. Tai rekordinis rodiklis per 9 metus, kai atliekama tokia apklausa.
Toks skaičius rodo, kad aukso pirkimas jau nėra pavienių valstybių taktinis sprendimas. Tai platesnė atsargų valdymo kryptis, kurioje centriniai bankai vis aiškiau mato auksą kaip ilgalaikę apsaugą nuo finansinio ir geopolitinio neapibrėžtumo.
Per pastaruosius 4 metus centriniai bankai vidutiniškai sukaupė apie 1 tūkst. tonų aukso per metus. Tai yra dvigubai daugiau nei maždaug 500 tonų metinis vidurkis ankstesnį dešimtmetį, todėl kalbame ne apie nedidelį portfelio koregavimą, o apie struktūrinį pokytį oficialiųjų rezervų politikoje.
Auksas tapo atsaku į infliaciją, karus ir sankcijų riziką
Pasaulio aukso taryba nurodo kelias pagrindines priežastis, kodėl centriniai bankai laiko arba didina aukso atsargas. Tarp jų – aukso elgsena krizių metu, portfelio diversifikavimas, apsauga nuo infliacijos ir geopolitinės rizikos draudimas.
Ši logika ypač sustiprėjo po 2022 m., kai Rusijos rezervų įšaldymas Vakaruose parodė, kad užsienyje laikomi finansiniai aktyvai gali tapti politinio konflikto įkaitais. Dalis valstybių padarė paprastą išvadą: doleriai, eurai ar obligacijos gali būti užblokuoti, o fiziškai kontroliuojamas auksas išlieka sunkiau pasiekiamas išorinei valdžiai.
Tai nereiškia, kad centriniai bankai masiškai atsisako dolerio. Tačiau tai reiškia, kad jie mažina vienos sistemos riziką. Auksas tokiame portfelyje veikia kaip neutralus rezervinis turtas, nepriklausantis nei JAV Federalinio rezervo, nei Europos Centrinio Banko, nei kitos valstybės politiniams sprendimams.
Dolerio vaidmuo rezervuose tebėra stiprus, bet pasitikėjimas juo nebėra besąlyginis
Pasaulio aukso tarybos apklausoje 74 proc. respondentų teigė tikintys, kad JAV dolerio dalis pasauliniuose rezervuose per ateinančius 5 metus bus vidutiniškai arba reikšmingai mažesnė. Tuo pat metu jie tikisi, kad aukso dalis oficialiuose rezervuose didės.
Tai nėra staigus pasaulio atsisakymas nuo dolerio. JAV valiuta tebėra svarbiausia tarptautinės prekybos, skolų, atsargų ir likvidumo sistema. Tačiau centriniai bankai vis aiškiau suvokia, kad per didelė priklausomybė nuo vienos valiutos ir vienos finansinės infrastruktūros gali tapti strategine silpnybe.
Auksas čia veikia kaip alternatyva, kurios nereikia niekam skolinti ir kurios nereikia kažkieno pažadu padengti. Būtent ši savybė tampa svarbi pasaulyje, kuriame prekybos karai, sankcijos, regioniniai konfliktai ir skolos krizės vis dažniau susijungia į vieną finansinio saugumo klausimą.
2026 m. pirmąjį ketvirtį centriniai bankai nupirko 244 tonas aukso
Pasaulio aukso tarybos duomenimis, 2026 m. pirmąjį ketvirtį centriniai bankai ir kitos oficialios institucijos nupirko apie 244 tonas aukso. Tai buvo 17 proc. daugiau nei ankstesnį ketvirtį ir 3 proc. daugiau nei 2025 m. pirmąjį ketvirtį.
Didžiausia pirkėja buvo Lenkijos nacionalinis bankas, per ketvirtį padidinęs atsargas 31 tona. Uzbekistanas pridėjo 25 tonas, Kazachstanas – 12 tonų, Kinijos liaudies bankas – 7 tonas, o Čekijos nacionalinis bankas – 5 tonas.
Šie skaičiai svarbūs Lietuvai ir visam regionui, nes jie rodo, kad aukso kaupimas ypač ryškus Vidurio ir Rytų Europoje bei besivystančiose rinkose. Valstybės, gyvenančios arčiau geopolitinės rizikos zonų, į auksą žiūri ne kaip į muziejinį reliktą, o kaip į realų rezervų saugumo elementą.
Kai kurie centriniai bankai parduoda auksą, bet tai nekeičia bendros kaupimo krypties
2026 m. pirmąjį ketvirtį buvo fiksuotas ir didesnis oficialiųjų aukso pardavimų mastas. Pasaulio aukso taryba nurodo, kad dalį aukso pardavė Turkija, Rusija ir Azerbaidžano valstybinis naftos fondas SOFAZ.
Tačiau šie pardavimai kol kas vertinami ne kaip visuotinis atsitraukimas nuo aukso, o kaip taktiniai likvidumo ar rezervų valdymo sprendimai. Turkijos atveju dalis operacijų buvo susijusi su aukso ir valiutos apsikeitimo sandoriais, todėl pats auksas ateityje gali grįžti į rezervus.
Bendra kryptis išlieka priešinga – pirkėjų ir kaupiančių valstybių skaičius vis dar didelis. Pasaulio aukso taryba pabrėžia, kad net ir esant aukštesniam kainų svyravimui centriniai bankai išlieka strategiškai įsipareigoję auksui kaip vertės saugyklai.
Aukso saugojimo vieta tapo ne mažiau svarbi nei pats metalas
2026 m. apklausa parodė, kad centriniai bankai galvoja ne tik apie tai, kiek aukso turėti, bet ir kur jį laikyti. 57 proc. respondentų kaip populiariausią saugojimo vietą vis dar nurodė Anglijos banką, tačiau 49 proc. rinkosi vidaus saugojimą, o dalis institucijų planuoja didinti aukso laikymą savo teritorijoje.
Tai labai svarbus pokytis. Ankstesniais dešimtmečiais aukso laikymas Londone, Niujorke ar Šveicarijoje buvo laikomas patogiu dėl likvidumo, rinkos infrastruktūros ir pasitikėjimo. Dabar vis daugiau valstybių klausia, ar ekstremaliu atveju jos tikrai galėtų laisvai naudotis užsienyje laikomu turtu.
Todėl aukso repatriacija ir saugojimo vietų diversifikavimas tampa finansinio suvereniteto klausimu. Kitaip tariant, vien turėti auksą nepakanka – reikia būti tikram, kad krizės metu prie jo bus galima fiziškai prieiti.
Šaltiniai
Benzinga. (2026). Why Are Central Banks Buying So Much Gold? 90% Institutions Cite This Reason
https://www.benzinga.com/markets/commodities/26/07/60207823/why-are-central-banks-buying-so-much-gold-90-institutions-cite-this-reason
World Gold Council. (2026). Central Bank Gold Reserves Survey 2026
https://www.gold.org/goldhub/research/central-bank-gold-reserves-survey-2026
World Gold Council. (2026). Gold Demand Trends: Q1 2026 – Central Banks
https://www.gold.org/goldhub/research/gold-demand-trends/gold-demand-trends-q1-2026/central-banks
