Žmonės vejami į niekur – sprendimas sutrikdė daugybę gyvenimų
Vaikai, su pasimetimu žiūrintys pro tuoj pat praeitimi tapsiantį vitražinį palėpės langą, ir kambariuose nugulę lagaminai – toli gražu ne smagias atostogas liudijantys elementai. Taip atrodo šeimos, kurios dėl breksito keliamų iššūkių trypčioja apimtos pasimetimo jausmo ir verkia kraudamosi daiktus geresnės ateities link.
Namo ar buto kambariuose išmėtyti drabužiai, po kojomis besipainiojantys namų apyvokos rakandai bei krūvos dėžių žymi permainą, mėginant iš naujo įvertinti, kur riogso išsvajotoji ateitis. Skaityti arba išvysti minėtų istorijų atgarsius per televiziją yra viena, tačiau tokio pobūdžio pokytis realybėje primena laidotuves, kai dar kurį laiką nesupranti, kas konkrečiai įvyko (ir kas bus), ruošdamasis rytojui, kuris galimai niekada neateis.
Daugelis žmonių sutiko išvykti iš Jungtinės Karalystės, nepaisant to, jog pasirinkti kelionės tikslą buvo itin sunku, kai kam veik pragaištinga[1][2]. Tokiu būdu tūkstančiai Jungtinės Karalystės gyventojų įkūnijo ES siekį tapti visos Europos piliečiais, nori to ar ne, keliaujančiais iš vienos valstybės į kitą, akis į akį susiduriant su JK sprendimo išstoti iš ES pasekmėmis.
Išstojimo trajektorijos, kaip žinia, reikalavo daugybės korekcijų, atsižvelgiant į šeimos sudėtį ir atskleidžiant sudėtingą vilčių, iššūkių, aukų bei vidinių susipainiojimų tinklą[3]. Susidūrusios su dvilypiais interesais, poreikiais bei lūkesčiais, šeimos savo ruožtu taikė dvi pagrindines strategijas.
Vienos siekė kompromiso erdvės atžvilgiu, pasirinkdamos daugumai šeimos narių tinkančią paskirties vietą. Akivaizdu, jog „grįžti namo“ buvo pagrindinis tos pačios pilietybės šeimos narių pasirinkimas, nors net ir joms teko įveikti keletą iššūkių. Ypatingai šie pokyčiai palietė Jungtinėje Karalystėje gimusius vaikus, kurie niekada negyveno tėvų kilmės šalyje ir nemokėjo tos šalies kalbos.
Be abejo, mišrių tautybių šeimoms pasirinkimą neretai lėmė darbo galimybės. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių išvykimo strategiją planuoti ne kaip vienkartinį įvykį, o kaip ilgesnio ateities plano dalį. Tokiu atveju pirmiausia emigravo kai kurie šeimos nariai, o kiti prisijungė kiek vėliau.
Breksitas pakurstė skyrybas šeimose
Kai kuriais atvejais skirtingi bei prieštaringi siekiai lėmė šeimos iširimą, – būtent tiek neretai kainuoja naujos valstybinės „tvarkos“ palaikymas. Tokios istorijos (kaip ir daugelis kitų) tik dar kartą patvirtina, kad terminas „grįžimas namo“ skamba nepalyginamai paprasčiau, nei jo vykdymas, atskleidžiant sudėtingas kartų įtampas, iššūkius ir prisitaikymą, ypač žmonėms, kurie Jungtinėje Karalystėje susilaukė vaikų, juos, galima sakyti, šiuo atveju pasitelkiant kaip „derybines monetas“.
Tūkstančio ES gimusių britų, daug metų gyvenusių Jungtinėje Karalystėje ir iš jos išvykusių, patirtis rodo, kaip svarbus politinis nuokrypis atsiliepia realių žmonių gyvenimuose, kurie laikui bėgant tampa nebepageidaujami.
Jiems breksitas vienareikšmiškai buvo seisminis įvykis, kurio padariniai jaučiami ir po daugelio metų, nepaisant to, jog viešajame diskurse pastarųjų balsas taip ir nebuvo išgirstas.
Breksito „mylėtojų klubo“ gretos pamažu mažėja
Manoma, kad dėl breksito šalis tapo mažiau patraukli ekonomiškai[4]. (Dar 2023 m. kovo mėn. viena JK bendrovė tai nurodė kaip vieną iš trijų didžiausių problemų.) Pavyzdžiui, nekilnojamojo verslo investicijos (ir užsienio, ir vidaus) JK 2022 m. ketvirtąjį ketvirtį buvo 0,4 proc. mažesnės nei 2016 m. antrąjį ketvirtį.
Breksitas turėjo ir žymesnį poveikį darbo jėgos srautams.
Nuo 2016 m. antrojo ketvirčio atvykstančių Europos darbuotojų sumažėjo, o nuo 2021 m. padidėjęs ne Europos darbuotojų skaičius dar ne visiškai atsveria prieš tai buvusią statistiką. Dabartiniu vertinimu, Jungtinėje Karalystėje buvo įdarbinta 76 000 užsienio darbuotojų mažiau, nei būtų buvę tada, jei šioje kategorijoje būtų išlikusi iki breksito buvusi tendencija.
Palyginimai rodo, kad breksitas turėjo neigiamą poveikį JK ekonomikai netikrumo laikotarpiu po referendumo. Vėlgi, sukūrus daugiau mažiau stabilią sistemą, JK gavo postūmį, kadangi tiesioginės investicijos ir užsienio darbuotojų atvykimas iš Europos Sąjungai (ES) nepriklausančių šalių, rodos, pamažu kompensuoja prarastas pozicijas.
Dar 2016 m. vienas pagrindinių breksito priešininkų argumentų buvo tas, jog tiesioginės užsienio investicijos Jungtinėje Karalystėje išnyks. Tuo metu buvo apskaičiuota, kad išstojimas iš ES lemtų 22 proc. sumažėjimą per 10 metų po sprendimo priėmimo. Taigi, nors ši baimė buvo paneigta, vis tik padidėjo tiesioginių užsienio investicijų nutekėjimas, kurį lėmė padidėjusios Didžiosios Britanijos bendrovių grupės vidaus paskolos užsienio patronuojamosioms įmonėms.
Taip įvyko todėl, kad Didžiosios Britanijos bendrovės diversifikavo savo veiklą už Jungtinės Karalystės ribų – į Nyderlandus, Prancūziją ir t. t. Ir tai galėjo būti tiesiogiai susiję su breksitu, ypač finansų sektoriuje, kadangi tam tikros veiklos rūšys buvo perkeltos į kitas šalis.
Tam dar 2023 m. gegužės mėn. pritarė ir daugiau nei vienas iš keturių respondentų, tokį įvykį palaikę vienu iš trijų didžiausių netikrumo šaltinių, turinčiu įtakos įmonių realiųjų gamybos investicijų Jungtinėje Karalystėje sąstingiui.
Negana to, reiškinys sumažino ir Europos darbuotojų judrumą, dėl ko atsiradęs nekvalifikuotų darbuotojų trūkumas kol kas nebuvo absorbuotas (labiausiai nukentėjo transporto, viešbučių ir viešojo maitinimo, mažmeninės bei didmeninės prekybos sektoriai).
