<h2>Tikras žmonijos draugas net ir nešvaroje galės atrasti deimantus</h2>
<p>Legendinis rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis yra bene geriausiai žinomas kaip vienas iš literatūros istorijos titanų, bet jis, be kita ko, taip pat savo laiku buvo puikus verslininkas ir savarankiškos leidybos pradininkas[1].</p>
<p>Globojamas entuziastingos žmonos Anos, Dostojevskis įveikė pražūtingą priklausomybę nuo azartinių lošimų bei tapo pirmuoju savarankiškai knygą išleidusiu rašytoju Rusijoje. Tačiau būtent „Rašytojo dienoraščio“ išleidimas ir suteikė žmonėms įsimintiną įžvalgą apie tai, kaipgi pastarasis sapne atrado gyvenimo prasmę ir galiausiai pavertė ją nacionaliniu prekės ženklu.</p>
<p>Dar 1876 m. svarstydamas apie vieningą pripažinimą, rusų literatūros klasikas apmąstė ir geranoriškumo žmonėms paradoksą, klausdamas savęs: ar gerai, ar ne, kad aš visiems patikau? Būtent todėl jis tarsi tramplinu mėgino peršokti į išskirtinę diskusiją apie mumyse tūnantį gerumą, sklindantį žmogaus dvasia – tai yra dar labiau įspūdinga, atsižvelgiant į tai, ką išgyveno pats Dostojevskis – bei įsitikinimą, jog iš prigimties esame geri, nepaisant kartais pasirodančio žiaurumo, kurį apsivelkame it netinkamą kostiumą, kad padarytume įspūdį mėgdžiodami tuos, kuriuos neteisingai vertiname. Kitaip tariant, akivaizdu, kad Dostojevskis „įteikia“ kvietimus į optimizmą, o ne cinizmą žmogaus dvasios atžvilgiu.</p>
<p>Sakyčiau, jog mes visi iš tiesų esame geri bičiuliai – be abejo, išskyrus bloguosius. Tačiau minėtas rašytojas dar praeityje pastebėjo, jog tarp mūsų, ko gero, iš viso nėra blogų žmonių – gal tik apgailėtinų, kurie toli gražu negimė blogi[2].</p>
<p>Nagi, nesityčiokite iš manęs, o pamąstykite: kadaise greičiausiai pasiekėme ribą, kuomet buvome pasiruošę, tarkim, „aukštam balui“ vertinti skirtingus literatūrinius personažus, neretai pasiskolintus iš sunkiai suvokiamų šaltinių. Tarp kitko, mes ne tik juos vertinome, bet ir kone maniakiškai siekėme mėgdžioti savo kasdieniame gyvenime, kad net buvome pasiruošę stačia galva šokti iš odos.</p>
<blockquote>
<p>Ir nors didžioji dalis Dostojevskio diskusijų apie netinkamą mėgdžiojimą yra susijusi su konkrečiu Rusijos kultūros istorijos tašku, jose dargi yra įterptas platesnis priminimas, kad kai priimi kito standartus ir vertybes, tu, galima sakyti, pasiduodi.</p>
</blockquote>
<p><img src="77_CDN_URL/images/daria-kraplak-d34dtrp1bqo-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Tapti „daugiau žmogumi“ yra verta</h2>
<p>Derėtų paminėti, jog perdėm skaudaus Rusijos pilietinio klimato kontekste Dostojevskis apmąsto ir piktadarių mėgdžiojimo ypatybes, pripažindamas, kad daugelis vertinome kovingai nusiteikusius žmones vien dėl to, jog jie pasirodė bemaž trapūs ir kamuojami neapykantos, na, o šį bruožą, kaip žinia, turime kiekvienas. Žinoma, rusai galbūt negeba ilgą laiką nekęsti žmonijos ydų, tačiau neišmanymo, tamsos, despotizmo ir kitų retrogradinių dalykų tai, deja, nepanaikina.</p>
<blockquote>
<p>Taigi, užuot progai pasitaikius, mes kimbame į atlapus. Pagalvokime: kodėl gi turėtume vienas kito nekęsti? Už piktus darbus? Bet juk tai labai trapi, skaudi ir atšiauri tema – absoliučiai dviprasmiška, kadangi mūšis vis tiek neprilygsta meilei.</p>
</blockquote>
<p>Kovojame pirmiausia (ir iš esmės) tik todėl, kad šiuo metu ne pats geriausias laikas teorijoms ir žurnalistinėms sankirtoms, bet labiau laikas, skirtas darbui bei tam tikriems (neretai žalingiems) praktiniams sprendimams.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/aaron-burden-6jyoil2ghvk-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Galima pašalinti nesaugumo jausmą rėkiant</h2>
<p>Drįsčiau teigti, jog išreiškiant universalesnį ir ganėtinai apgailėtiną žmogaus polinkį į susiskaldymą, kuo nekompetentingesnis žmogus jaučiasi (arba yra), tuo labiau jis trokšta kovoti. Ir vis dėlto Dostojevskis į tokią tendenciją žiūri su gilia užuojauta, o ne kategorišku nuosprendžiu.</p>
<p>Pavyzdžiui, galime žvilgtelėti į vaikus: jie pradeda „kovoti“ tuomet, kai dar negeba reikšti savo minčių. Be abejo, tai neprilygsta nusikaltimui; priešingai – toks veiksmas tam tikru mastu įrodo pastarųjų „šviežumą“ bei, taip sakant, nekaltybę. Kita vertus, galime pastebėti, kaipgi ši tendencija pasireiškia rašytojo amato „direktyvoje“ – tai išties sustiprėja nūdienoje, kai kritika ne tik prioretizuojama, bet ir prisideda prie komercinės žiniasklaidos pramonės komplekso.</p>
<p>Literatūros idėjų stygiaus peizaže žmonės, kaip žinia, plūsta vieni kitus, dargi vartodami visas necenzūrinių žodžių „injekcijas“ iš karto. Ir nors šis metodas, mano akimis, yra naivus, beveik pirmykštis, bet, Dievas mato, net ir tame yra kažkas emocionalaus (ko gero, tas vaikiškai konvulsiškas nesugebėjimas konstruktyviai barti).</p>
<p>Visgi po minėtu gynybiniu nesaugumu bei cinizmu, pasak Dostojevskio, glūdi kone pats jautriausias taikos troškimas, mat nejučia tenka pripažinti, kad mumyse yra paplitęs gėrio sandėliavimas bei ilgesys – net jei ir norėtumėte sakyti priešingai – o tai kelia ranką prieš bet kokios formos egoizmą. Ir visai nesvarbu, jog kartais tai pasireiškia visų niekinamu atspalviu.</p>
<p>Ir štai, visuomet (jei tik norime) galime apsižvalgyti: iš pradžių atsliūkina pasitikėjimas idėja (idealu), na, o vėliau ateina žemiškos gėrybės. Taigi, mūsų, žmonių pareiga yra „užmesti akį“ po paviršiniu nesaugumu, kuris skatina žmones blaškytis bei ieškoti gilesnių klodų, iškėlus veidrodį vienas kito idealams.</p>
<p>Greičiausiai derėtų spręsti apie žmones ne pagal piktus darbus, kuriuos jie daro, tačiau pagal tuos dalykus, kurių jie siekia tarp pačių piktadarysčių. Galų gale, daugiau nei prieš šimtą metų, kuomet šiuolaikinė psichologija atskleidė kūrybinę psichinę gimnastiką, Dostojevskis kalbėjo apie tokio proceso pavojų, sakydamas, kad tarp Rusijos žmonių neva nėra tokio niekšo, kuris nepripažintų, jog yra šlykštus, nors ir būna tam tikrų riebaus masto išimčių. Galbūt dėl šios priežasties reikėtų spręsti apie žmones ne pagal tai, kokie jie yra, o pagal tai, kuo vis tik jie stengiasi tapti?</p>
