Vakarų sankcijos nusitaikė į Rusijos karinę operaciją Ukrainoje: maksimalūs lūkesčiai
Vakarai, sankcionuodami Rusiją, kėlė ambicingų tikslų. Pagrindiniai jų, buvo sukelti likvidumo problemas ir mokėjimų balanso krizę Rusijoje trumpuoju laikotarpiu, o ilguoju laikotarpiu atimti iš Maskvos modernius aukštųjų technologijų gamybos pajėgumus.
Didelės viltys buvo siejamos su Rusijos vidiniu politiniu flangu. Taip vadinamu politiniu „elitu“. Kad šiems, užšaldžius sąskaitas, uždarius sienas ir vykdant politinį spaudimą, įvyks sukilimas, nors Rusijos politikai ir yra švarkuose įsisegę „Vieningos Rusijos“, komunistų ar liberaldemokratų partijos ženkliukus, jų vaikai mokosi Vakaruose, o antrosios pusės poilsiauja ir apsipirkinėja užsienyje. Visa tai atėmus buvo galima tikėtis perversmo Kremliuje[1].
Visos priemonės geros, kai siekiama V. Putino galvos
Ne paslaptis, jog Rusijos politinėje scenoje svarbų vaidmenį atlieka oligarchai. Kai tik V. Putinas pranešė apie pradėtą karinę operaciją, Vakarų žiniasklaidoje pasipylė straipsniai apie konfiskuotas Rusijos milijardierių jachtas, namus, užblokuotus jų priėjimus prie sąskaitų bankuose.
Europos ir JAV bendrovės – nuo „Mango“, „Lego”, „Netflix“ iki „Ernst and Young“, „Boeing“, „GP Morgan“ – suskubo (laikinai) uždaryti savo biurus Rusijoje, apriboti veiklą, parduoti turtą Rusijoje arba perleisti jį kitiems asmenims[2].
„MasterCard“ ir „Visa“ sprendimas atjungti Rusiją nuo savo sistemų buvo gana apčiuopiamas internacionalizuotai Rusijos visuomenės daliai. Užsienyje gyvenantys rusai buvo atkirsti nuo lėšų ir pajamų namuose, o tie, kurie liko namuose, prarado galimybę naudotis daugeliu užsienio paslaugų. Verslas tapo eksponentiškai didėjančių apribojimų, sutrikusių tiekimo grandinių ir komplikuotų atsiskaitymų įkaitu.
Visa tai atitiko naująją Vakarų galios doktriną – daryti spaudimą pasitelkiant finansinius ir technologinius svertus, neįtraukiant ginkluotųjų pajėgų kaip tokių.
Vakarai savo sankcijomis siuntė Rusijos politiniam elitui, oligarchams ir net eiliniams piliečiams signalą – nuverskite prezidentą, sustabdykite karą ir vėl viskas bus po senovei: pirksite, ką norėsite, prekiausite su kuo norėsite, skraidysite, poilsiausite, mokysitės kur norėsite.
Sankcijos neįtikino eilinių Rusijos piliečių
Rusai neišėjo su deglais ir šakėmis, nedegino padangų ir nestatė palapinių šalia Kremliaus, kaip to tikėjosi Vakarai.
Galima būtų dėl to kaltę versti saugos struktūroms, kurios suiminėjo net ir pavienius piketuotojus, tačiau didžioji Rusijos tautos dalis, ką pripažįsta ir užsienio statistikos kompanijos, išreiškė palaikymą tiek V. Putinui, tiek jo vykdomai karinei operacijai Ukrainoje [3], [4].
O būti kitaip ir negalėjo, kadangi patys Vakarų politikai padarė viską, kad nors truputį dvejojančius rusus karo Ukrainoje tikslingumu, palydėtų tiesiai į V. Putino palaikytojų armijos gretas.
Vakarų politikai bei žiniasklaidos priemonės inicijavo aistringą rusofobijos kampaniją. Pradedant rusų kultūros, meno, muzikos, literatūros atstovų braukymais iš koncertų, teatrų, parodų afišų, baigiant skandavimu: „Rusų laive, eik nachui”.
Toks „linčo teismas“ vykdomas liberaliuose Vakaruose rusų tautos atstovų atžvilgiu, Rusijos TV kanalų buvo nušviečiamas itin entuziastingai: „Žiūrėkit, gerbiami piliečiai, Europoje ir Amerikoje jūsų visų nekenčia. Ten klesti fašizmas ir „Atšaukimo pagal pasą ir tautybę kultūra“.
Rusijos „penktoji kolona“ išsivažinėjo po užsienius
Būtų pakakę išvesti į gatves kelis šimtus tūkstančių žmonių, kurie sudarytų daugumos nepatenkintų Rusijos prezidento vykdoma politika piliečių įspūdį, bet ir čia Vakarai sugebėjo, švelniai tariant, susimauti.
Tokiems masiniams renginiams reikalingi organizaciniai štabai. O organizaciniai štabai, sutrikus piniginių srautų iš užsienio pervedimams, arba iširo, arba pabėgo į užsienį. „Gerieji rusai“ Vakaruose gavo prieglaudą. Vakarai „nepagalvojo”, jog nuotolinio valdymo masinėms protestų akcijoms nepakaks.
Nevyriausybinės organizacijos skundėsi smarkiai sumažėjusiu finansavimu iš užsienio. Neatsitiktinai JAV Užsienio turto kontrolės biuras išdavė bendrąją licenciją, leidžiančią pervesti lėšas Rusijos ir Ukrainos nevyriausybinėms organizacijoms. Tačiau Vakarų subjektai išliko atsargūs.
Prognozės dėl Rusijos BVP nepasitvirtino
Specialiosios karinės operacijos pradžioje dauguma ekspertų centrų Rusijoje ir užsienyje prognozavo, kad Rusijos ekonomikos nuosmukis dėl sankcijų bus matuojamas dviženkliais skaičiais. Pavyzdžiui, balandžio mėnesio Centrinio banko prognozė skelbė, jog iki 2022 m. pabaigos bendrasis vidaus produktas (BVP) sumažės 8-10 %, o ketvirtąjį ketvirtį – 12-16 %[5].
Gegužės mėnesio Europos Komisijos prognozėje daroma prielaida, kad Rusijos BVP 2022 m. sumažės 10,4 % , o EBPO prognozavo 10 % kritimą[6], tačiau vėliau prognozės ėmė švelnėti ir atrodė ne tokios katastrofiškos. Faktiniai 2022 m. Rusijos ekonomikos rezultatai pasirodė geresni nei TVF prognozė: paskutinėje, spalio mėnesio versijoje buvo numatytas 3,4 % kritimas (po atitinkamai 8,5 % ir 6 % balandžio ir liepos mėn.), tačiau, preliminariais vertinimais, jis galiausiai siekė tik apie 2,5 %[7].
Toks tarptautinių finansų analitikų išankstinių prognozių nesutapimas su realybe suponuoja išvadas, jog arba sankcijų poveikiui buvo keliami per dideli lūkesčiai, arba analitikai kažkur apsiskaičiavo.
Kokie ekonomikos sektoriai sudaro Rusijos eksportą?
Dėl embargo Rusijai Vakarai susidūrė su nauju sankcijų iššūkiu. Taip nutiko todėl, kad dar niekada anksčiau nebuvo tarptautinio bandymo izoliuoti 11-tą pagal dydį planetos ekonomiką, pagrindinę elektros energijos, grūdų ir kitų prekių tiekėją.
Pagal pramonės šakų svorius (apskaičiuotus Rusijos Centrinio banko) 73-74 % pramonės šakų atstovauja žaliavų segmentui ir pramonės šakoms, tiesiogiai aptarnaujančioms žaliavų eksportą (14-16 %).
Naftos, naftos produktų, anglies ir gamtinių dujų gamyba kartu su naftos ir dujų segmento paslaugomis sudaro beveik 55 % apskaičiuotos Rusijos prekių ir paslaugų eksporto bendrosios pridėtinės vertės. Atitinkamai kitų žaliavų segmentas užima dar 18-19 %, kuriame didžiausią svorį (beveik 11 %) turi metalurgijos pramonė.
Rusijos eksporto ekonomika yra žaliavų ekonomika – beveik 90 %. Tai reiškia, jog Vakarų paskelbtas prekybos embargas reiškia tiek pigių energetinių išteklių, tiek žaliavų, taip reikalingų gamybai ir pramonei Vakaruose, apribojimą[8].
Aišku, importui iš Rusijos visada yra alternatyva. Jos Vakarai pradėjo ieškoti su pirmuoju sankcijų paketo paskelbimu. JAV mielaširdingai pasisiūlė pagelbėti Europai suskystintų dujų klausimu, tačiau greitai paaiškėjo, jog dujas Amerika Senajam žemynui tieks keturgubai brangesnes, nei jos parduodamos valstijų vidaus vartojimui[9]
Kad ne viskas tvarkoje su energetiniais ištekliais pačioje Amerikoje, parodė vos ne dvigubai ūgtelėjusios kuro kainos degalinėse. JAV prezidentas J. Bidenas oficialiai kreipėsi į Venesuelos bei Irano vadovus, kad šie padėtų išspręsti naftos stygiaus krizę[10]
Toks Amerikos prezidento kreipimasis į „diktatorius“ sukėlė vietinių „juodojo aukso“ išgavėjų bei jų lobistų įsiūtį, kas dar labiau apkarpė ir taip jau ne aukštus JAV vadovo reitingus.
Rusijos Centrinio banko „neveikimas“ padėjo išvengti ankstesnių ekonominių krizių scenarijaus
Ekonominis „blitzkrygas“ prieš Rusiją nepasiteisino tik todėl, kad uždraudę Rusijos bankui prekiauti doleriais ir eurais, Vakarai neleido pakartoti ankstesniais metais vykdytų didelio masto valiutos intervencijų, kurios buvo pražūtingos ekonomikai. Tai reiškia, kad tapo neįmanoma pakartoti 1998, 2008 ir 2013-2014 m. krizių.
Tuomet vykdydamas valiutines intervencijas (parduodamas valiutą ir gaudamas už ją rublių) Centrinis bankas tokiu būdu „sterilizavo“ rublius, arba, rusiškai tariant, juos naikino. Rublių pinigų pasiūlos sterilizacija valiutos intervencijomis, t. y. didelio masto rublių išėmimas iš ekonomikos, tolygus staigiam bendrosios efektyviosios paklausos sumažėjimui, buvo šokas, sukėlęs minėtas krizes.
Kai 2008 m. vasarą pasaulinė finansų karštinė virto finansine audra, užsienio turto rubliais (obligacijų, akcijų ir kt.) turėtojams dėl krizės „namų“ rinkose trūko grynųjų pinigų. Jie turėjo skubiai ir masiškai parduoti savo turtą rubliais, o 2008 m. liepos pabaigoje Rusijos įmonių akcijų ir obligacijų rinkos smuko.
Norėdami atgauti pajamas, gautas likvidavus rublinį turtą, užsieniečiai turėjo skubiai konvertuoti rublius į dolerius, o tai inicijavo rublio devalvaciją.
Dėl to smarkiai smuko Rusijos įmonių rinkos kapitalizacija ir atitinkamai nuvertėjo Rusijos bankų paskolų užstatas. Stambias įmones tada gelbėjo valstybė, teikdama paskolas bendrovėms ir bankams užsienio skoloms grąžinti.
Centrinio banko vadovai tuomet pasirinko lengviausią ir ekonomikai žalingiausią būdą – valiutos intervencijas: nuo 2008 m. rugpjūčio mėn. Centrinis bankas pradėjo pirkti rublius atviroje rinkoje, parduodamas V. Putino prezidentavimo laikotarpiu sukauptus dolerius ir eurus nuo rublio pabėgusiems Vakarų investuotojams.
Tokiu būdu iki 2009 m. vasario mėn., Centrinis bankas „sudegino“ 177,5 mlrd. dolerių ir 22,9 mlrd. eurų valiutos intervencijų.
2009 m. sausio mėn. dolerio kaina šoktelėjo nuo 23 iki 36 rublių, t. y. 1,56 karto. Per penkis mėnesius dėl valiutų intervencijų iš ekonomikos buvo išimta daugiau kaip 5,5 trln. rublių[11].
Kodėl nepavyko kolektyvinio Vakarų ekonominio „blitzkrygo“? Trumpas atsakymas – dėl įvestų sankcijų, Centrinio banko pražūtingos valiutos intervencijos ekonomikai tapo neįmanomos 2022 m.
10-asis sankcijų paketas: įrodymas, kad „blitzkrygas“ nepavyko
Vakarams iškilmingai pristačius jubiliejinį – dešimtą sankcijų paketą, Rusijos komedijinio žanro artistai, nebijodami žiūrovų neigiamos reakcijos, šia tema ir toliau skaldė parodijas bei atvirai tyčiojosi.
Kaip nesityčiosi, jeigu „atkirsti nuo civilizuoto pasaulio“ jie ir toliau perka naujausius telefonus, kompiuterius, automobilius, baldus, valgo tokio pačio skonio mėsainius, geria tokio pačio skonio gaiviuosius ir ne tik gėrimus.
Nepriklausomos tyrimų ir verslo analizės bendrovės „Rystad Energy“ duomenimis, praeitų metų kovo-gegužės mėn. rusiškos naftos pardavimas į Europą sumažėjo 554 000 barelių per dieną, tačiau Azijos naftos perdirbimo įmonės padidino jos perdirbimą 503 000 barelių per dieną, t. y. beveik vienas prie vieno[12].
Tokie skaičiai leidžia suponuoti mintį, jog prekyba Rusijos naftos produktais vyksta, tik Europa juos perka „per aplinkui“.
Baltarusija, Kazachstanas, Turkija, Kinija, Indija tapo puikiais tarpininkais Rusijos-Vakarų tarpusavio prekybos klausimais: importo, eksporto ir reeksporto.
Vakarų sankcijoms nepritarė daugiau kaip 100 šalių, kurios sukuria 40 proc. pasaulio BVP. Globalizuota ekonomika gerai prisitaiko prie sukrėtimų ir atsirandančių galimybių, ypač kai dauguma šalių nenori pritarti Vakarų politikai.
Todėl nieko keisto, jog Vakarų politikai 11-ąjį sankcijų paketą dedikuos prekybos embargo sabotažo per trečiąsias šalis užkardymui.
11-asis sankcijų paketas: dar vienas šūvis
Ar trečiosios šalys išsigąs sankcijų nukreiptų prieš jas? Sveikas protas diktuoja, kad nelabai. Vien pažiūrėjus, kokiu tonu su „demokratiškojo pasaulio lyderiais“ kalba jų buvusių kolonijinių valstybių prezidentai, darosi juokingai graudu.
Sparčiai kuriama alternatyva pasaulinei dolerio hegemonijai. Tai reiškia, kad trečiųjų valstybių resursai nebebus atidavinėjami už „iš oro“ prispausdintus pinigus.
Vakarai, izoliuodami kitus, patys rizikuoja tapti izoliuotaisiais.
JAV pozicijos gan stiprios. Amerika, D. Britanija, Kanada ir Australija lipdo naująjį karinį, politinį ir ekonominį aljansą AUKUS. Kitas perspektyvus politinis blokas BRIKS žada pasipildyti naujais, resursais bei technologijomis turtingais nariais.
Europos, kaip sąjungos popieriai prastesni. Ji yra visapusiškai priklausoma nuo užsienio rinkų bei užsienio resursų. Galima bandyti partneriauti su AUKUS, tačiau kokia tai bus partnerystė, parodė keturgubi suskystintų dujų antkainiai bei Prancūzijos kontrakto dėl branduolinių povandeninių laivų statybos su Australija suplėšymas JAV rankomis.
Europos vadovai praktiškai visus savo kiaušinius sudėjo į vieną krepšį – sėkmingą Vakarams karo Ukrainoje prieš Rusiją baigtį. Kadangi šis karas yra ne mažiau žūtbūtinis Rusijai, galimi net ir juodžiausi scenarijai. Jeigu jie išsipildys, nei 11-tas, nei 50-tas ekonominių sakcijų paketas taps nebeaktualus.
