Dukros kūnas nebuvo rastas
Kai jos kūdikis dingo iš palapinės Uluru (Australijoje), motinos Lindy Chamberlain pasakojimą žiniasklaida sutiko skeptiškai – tiesa, visuomenė piktinosi dar labiau[1]. Prieš 41 metus nuteista už žmogžudystę vienoje prieštaringiausių ir daugiausiai diskusijų sukėlusių bylų Australijos teisės istorijoje, moteris ilgus metus kovojo, jog išaiškintų, ką reiškia būti neteisingai apkaltintai.
Vyresnė karta galbūt pamena, kuomet L. Chamberlain sėdėjo ir atsargiai žiūrėjo iš padilbų, kai 1991 m. BBC laidoje Terry Woganas jai uždavė klausimus. Kita vertus, kalbėdama tyliai, ji turėjo pagrindo būti atsargi.
Pastarosios gyvenimas buvo sudaužytas į šipulius po tragiškos dukters žūties. Dar labiau gyvenimą apkartino iškart po incidento sekę spaudos pranešimai bei be skrupulų „išrašytas“ teismo verdiktas. Kitais tariant, L. Chamberlain nepageidaujamą tarptautinę šlovę pelnė po to, kai dingo jos mažametė dukra Azarija, istorijai įsikerojus taip, kaip baisiausiame sapne nesapnavo.
1980 m. rugpjūčio 17 d. ji ir jos vyras Michaelas su šeima stovyklavo prie Uluru, tuomet vadinto Ayers Rock, kai staiga palapinėje pasigedo devynių savaičių kūdikio. Nors motina liudija mačiusi iš stovyklavietės išeinantį laukinį šunį, vėliau vykusi karštligiška stovyklautojų grupės ir vietinių gyventojų paieška rezultatų nedavė.
Azarijos kūnas taip ir nebuvo rastas. Nepaisant to, kad pradinis tyrimas pripažino dingimo „kiaurai žemę“ versiją, Australijos prokurorai ir daugelis žiniasklaidos atstovų nusprendė, kad tai nėra tiesa.
„Per pirmąjį tyrimą sulaukiau tiek daug grasinimų, jog teismas man paskyrė policijos asmens sargybinį“, – pasakojo L. Chamberlain.
Moteris pridūrė, jog gyvenimas tapo sukaustytas ir žiaurus, dėl plataus atgarsio spaudoje ir brutalaus įžeidinėjimo viešumoje: gatvėje į juodu buvo spjaudoma, o „drąsiausieji“ nevengė grasinimų šeimą nužudyti.
Kadangi policija visą laiką teikė informaciją spaudai (dažnai melagingą), šeima neturėjo jokių galimybių kovoti. Pavyzdžiui, jei nukentėjusioji nusišypsodavo, aplinkiniai linčiuodavo, kad ši pernelyg nerūpestinga, priešingai, ašaromis palydimas akimirkas spauda kaipmat iškarpydavo. Nors šeima iš pradžių sutiko kalbėtis su spauda, norėdama įspėti kitus tėvus, greitai suprato, jog negali kontroliuoti to, kas apie juos rašoma.
Australai manė, kad jie yra sąžiningo žaidimo šalis, tačiau taip nebuvo
Įsikibti į mitą apie žymios šeimos kaltę padėjo sensacingoji žiniasklaida, smarkiai suskaldžiusi visuomenės nuomonę.
Pagrindine kaltinimo bylos dalimi iš pradžių buvo laikoma teismo medicinos ekspertizės išvada dėl kūdikio kraujo šeimos automobilyje, nors šis įrodymas vėliau buvo plačiai diskredituotas. Taigi, byla buvo grindžiama daugiausia netiesioginiais įrodymais, nes kūnas taip ir nebuvo rastas.
Nepaisant to, jog per visą viešą nagrinėjimą ir teisminį procesą L. Chamberlain įrodinėjo savo nekaltumą, 1982 m. spalio 29 d. ji buvo pripažinta kalta dėl žmogžudystės ir nuteista kalėti iki gyvos galvos. Jos vyras Maiklas taip pat buvo apkaltintas, tačiau jis buvo pripažintas bendrininku ir nuteistas 18 mėnesių lygtine bausme, – tiesa, tik iki to laiko, kol 1986 m. atsitiktinai buvo atrasti nauji įrodymai.
Azarijos striukė, kurią policija tvirtino neegzistuojant, buvo rasta iš dalies užkasta Uluru vietovėje, kurioje gausu laukinių šunų slėptuvių. Dėl šių įrodymų moteris buvo paleista iš kalėjimo, o 1988 m. ji ir jos vyras oficialiai išteisinti dėl visų kaltinimų. Tačiau, nepaisant teisingumo klaidos, oficiali mirties priežastis vėlesniais metais išliko spekuliacijų objektu.
Istorija tapo tokia populiari, jog 1988 m. pagal Chamberlain’ų bylą buvo sukurtas filmas „Šauksmas tamsoje“ (angl. „A Cry in the Dark“). Pati L. Chamberlain 1990 m. parašė knygą „Mano akimis“ (angl. „Through My Eyes“), kurioje išsamiai aprašė, kokią didelę įtaką šis epizodas padarė jos ir jos šeimos gyvenimui.
Akivaizdu, kad teismo sprendimas Chamberlain’ų byloje sukėlė daug sielos ieškojimų Australijoje. Daugeliui australų buvo sunku susitaikyti su tuo, kad tiek daug žmonių iš visuomenės, žiniasklaidos, policijos ir teismų norėjo patikėti nekaltos moters kaltumu ir nubausti sielvartaujančią šeimą[2].
Lietuvoje – baudžiami rūkaliai, bet ne kanibalai
Šiaulių „kanibalės“ – laisvėje. Dar daugiau: viena iš jų sėdi vieno prekybos centro kasoje[3]. Prabilusi nužudytosios mama atskleidė, kad teisėsauga pasiūlė pasidaryti plastinę operaciją – beje, ne šiaip sau; tam, jog, suprask, pastarąją neva gali paliesti ta pati mirčių grandinė ir žiaurių išpuolių lavina.
Kai prieš 12 metų visą Lietuvą sukrėtė žiauriausias įvykis kriminalinėje istorijoje, dviems 18-metėms Šiauliuose nužudžius ir supjausčius gabalais savo draugę, baigtis, rodos, buvo aiški ir vienintelė galima. Tačiau nors nusikaltimas iki pat šių dienų žmones šiurpina, mūsų teisėsauga galvoja kitaip, dėl ko merginos anksčiau laiko paleistos į laisvę, o viena iš jų netgi dirba Panevėžio parduotuvėje.
Kaip paaiškėjo, už gerą elgesį Panevėžio moterų kalėjime, kraupų nusikaltimą įvykdžiusios merginos – Viktorija Lietuvninkaitė bei Viktorija Vaitiekaitytė – perkeltos į pusiaukelės namus, sutrumpinant jų bausmę 8 metais. Tai – specialus kalėjimo padalinys, kuriame gyvenimas vyksta taip, kaip ir laisvėje.
Iškart po šio radikalaus žingsnio nukentėjusiųjų šeimai buvo pateikti 8 punktai, ko pastarieji galėtų prašyti, siekdami apsisaugoti. Tarkime, įsigyti ginklą, pasidaryti plastinę operaciją, pakeisti gyvenamą vietą arba pasikeisti pavardes. Ką tai galėtų reikšti?
Teisėsaugos sprendimai vis dažniau atrodo verti „Pasikoreguokime smegenų vingius“ vardo. Negana to, toks kardomų priemonių panaikinimas (smarkiai) anksčiau laiko parodo dar kai ką: ginamos ne aukos ar artimieji. Paradoksas, bet nekvestionuojama Henriko daktaro ar Almos Bružaitės paleidimo galimybė. Visi kiti dėl, rodos, pačių neobjektyviausių priežasčių antro šanso nusipelno.
