- Seimo nario patarėjams keliami aukštesni reikalavimai nei patiems parlamentarams
- Darbo užmokesčio skirtumai taip pat ženklūs – už „juodą“ darbą ir aukštesnę kvalifikaciją – kone minimumas?
- Buvusios seimo vadovės V. Čmilytės-Nielsen kišenėje – net septyni patarėjai
Seimo nario patarėjams keliami aukštesni reikalavimai nei patiems parlamentarams
Lietuvoje labiausiai aptariama seimo narių specialybė apgaubta paslapties šydu – kodėl tokiems svarbiems politikams yra taikomas žemiausias įmanomas „slenkstis“, kai tuo tarpu, jiems patarinėjantiems yra būtinas aukštasis išsilavinimas? O štai atlyginimai skiriasi it diena ir naktis, nors dažnai parlamentarų patarėjams tenka „arti“ ir už du.
Tikra politinė neteisybė – Lietuvoje susiformavo keista praktika, kai Tautos atstovams, seimo nariams yra taikomi minimalūs reikalavimai – jam pakanka būti pilnamečiu ir turėti Lietuvos pilietybę. Jokios užuominos apie tai, kad tokias svarbias valstybės pareigas užimantis asmuo turi būti bent jau išsilavinęs.
O štai norint tapti parlamentaro politinio pasitikėjimo patarėju, teks padirbėti gerokai daugiau, tik atlyginimas gali ne tik nemaloniai nustebinti, bet ir priversti skaičiuoti kiekvieną kąsnį, nors darbo – daug.
Taigi, seimo nario patarėju gali tapti tik asmuo, turintis aukštąjį universitetinį arba aukštąjį koleginį išsilavinimą bei mokėti bent vieną užsienio kalbą pažengusio vartotojo lygmens B1 lygiu.
Tuo tarpu seimo nariams kitos kalbos mokėti nebūtina ir tą parodė po socialdemokratų sąrašu išrinkto Antano Nedzinsko pavyzdys – už vaikiško šampano grąžinimą į rinką itin kovojantis parlamentaras, pasirodo, nemoka nei vienos užsienio kalbos[2].
Dar neseniai visi regėjome ir europarlamentarės Vilijos Blinkevičiūtės anglų kalbos sugebėjimus, kai internautai tiesiog negalėjo patikėti, kad tuo metu apie savo ketinimus siekti seimo pirmininkės posto atskleidusi politikė taip „laužė“ savo liežuvį, kad klausytojams buvo sunku suprasti, ar kalbama angliškai, ar žemaitiškai.
Tačiau užsienio kalbos nemokėjimas dar neužtraukia parlamentarams tokios gėdos kaip nesugebėjimas kalbėti net gimtąja lietuvių kalba. Šiuos (ne)sugebėjimus kadaise pademonstravo tuometė parlamento vadovė Loreta Graužinienė, niekaip negalėjusi ištarti žodžio „Konstitucija“.
Darbo užmokesčio skirtumai taip pat ženklūs – už „juodą“ darbą ir aukštesnę kvalifikaciją – kone minimumas?
Visuomenei taip pat pagrįstai kilo klausimų, kodėl vieni seimo nariai turi vieną, o kiti – net penkis patarėjus? Kas tai įtakoja ir kuo skiriasi patarėjų darbo užmokestis nuo jų kiekio pas konkretų parlamentarą?
Remiantis oficialiai pateikiama informacija, seimo nario patarėjo darbo užmokestis, kai yra steigiamos dvi šios pareigybės pas politiką, svyruoja nuo 1 249,78 iki 3 106,60 eurų ant popieriaus, kas yra maždaug 884,77-1 879,49 eurai į rankas[1].
Jei steigiamos trys tokios pareigybės pas seimo narį, tuomet atlyginimo rėžiai mažesni ir maksimaliai gali siekti 2 767,37 eurus ant popieriaus arba 1 677,75 eurus į rankas.
Visgi, atlyginimas kiek didesnis, jei nusprendžiama dirbti seimo pirmininko padėjėju - tokiu atveju galima užsidirbti nuo 1 678,28 iki 2 767,37 eurų (1 102,01-1 677,75 eurai į rankas).
Dar daugiau gali uždirbti seimo pirmininko patarėjas – čia jo darbo užmokestis siekia 3 481,53-3 731,49 eurus arba 2 106,32-2 257,55 eurus į rankas.
Tuo tarpu patys parlamentarai, kai kurie iš jų – nė neragavę aukštojo mokslo duonos, uždirba gerokai daugiau. O šią kadenciją jų atlyginimas net paaugęs kone perpus ir jau dabar pasiekė 3,8 tūkst. į rankas eiliniam seimo nariui.
Nors 2 tūkst. eurų riba liberalui Eugenijui Gentvilui pasirodė „ubagiška“, parlamentaras sėkmingai šią ir praėjusią kadenciją klauso jam patarinėjančių „ubagų“, kurių savo gretose dabar turi du.
Buvusios seimo vadovės V. Čmilytės-Nielsen kišenėje – net septyni patarėjai
O kol kalbame apie sunkiai plušančius patarėjus, kurių darbo rezultatas akivaizdus ir politiko, kuriam šie dirba, socialiniai tinklai nuolat „juda“, aktyviai komunikuojama su visuomene, o seimo nario darbo rezultatais žmonės patenkinti, yra ir kita medalio pusė.
Egzistuoja ir parlamentarai, kurie į savo gretas patarėjus priėmę tik fiktyviai. Darbo vieta – užpildyta, mokamas mėnesinis atlyginimas, o rankos nuo darbo tikrai nepavargsta – tokio politiko socialiniai tinklai senokai „mirę“, o posėdžiuose jis – neregėtas svečias.
„Barbės devyndabės“ titulą neabejotinai gavo buvusi seimo pirmininkė, liberalė Viktorija Čmilytė-Nielsen, šią kadenciją sukaupusi gausų patarėjų ir padėjėjų „krepšelį“ – jų čia – net septyni.
Panašų patarėjų ir padėjėjų kiekį praėjusios kadencijos metu buvo sukaupęs ir „valstietis“ Juozas Varžgalys, turėjęs net šešis patarėjus, nepaisant to, kad seimo Statutas nurodo, kad vienas seimo narys gali įdarbinti iki trijų pilnu etatu dirbančių padėjėjų[3]. Tiesa, politikas Statuto nepažeidė, nes pilnu etatu tuo metu dirbo tik vienintelė, pagrindinė patarėja, visi kiti – puse ar ketvirčiu etato.
