Auga nepasitikėjimas valdančiaisiais – tą aiškiai rodo mažėjantys srautai prie balsadėžių
Politiniai valdžios rinkimai – amžiaus tema. Kaskart išrinkus valdžią ir šiai įsivažiavus, rinkėjai staiga pradeda piktintis ir laukti ateinančių rinkimų. Deja, per šį laikotarpį motyvacija dažniausiai išgaruoja ir susitaikoma su tokia situacija, kokia ji yra.
Šiemet turėjome neįprastai daug rinkimų – vos apšilus kojas 2023 m. įvykusiuose savivaldos rinkimuose, vėliau rinkome naująjį šalies vadovą, tada balsavome už naujus narius į Europos Parlamentą, o dabar jau rudenį ateina naujojo seimo rinkimai. Balsuoti tenka daug, o nepasitenkinimas esama valdžia vis auga. Vis dėlto, daugėja ir tokių, kurie jau prarado viltį, kad Lietuvoje kas nors kada nors pasikeis, todėl nebebalsuoja išvis.
Per šiuos Prezidento rinkimus turėjome gana neblogą rinkėjų aktyvumą pirmojo turo metu – 59,4%, kas buvo per 2,9% daugiau nei per 2019-aisiais įvykusių šalies vadovo pirmojo turo metu.
Antrajame ture, deja, rezultatas gerokai krito – šiemet į finalą stojus Gitanui Nausėdai ir Ingridai Šimonytei, rinkėjų aktyvumas krito per beveik 10% ir pasiekė 49,6%. Tuo tarpu 2019 m. įvykusių rinkimų antrajame ture tokio drastiško rezultato nebuvo ir aktyvumas, lyginant su pirmuoju turu, sumažėjo per 3,1%.
Tokį krytį ir rinkėjų nusivylimą galėjo lemti ta pati dviejų kandidatų prigimtis – tiek I. Šimonytė, tiek G. Nausėda gerovės valstybės idėjos neįgyvendino.
Tuo tarpu jau kurį laiką pastebimos liūdnos tendencijos ir seimo rinkimų atžvilgiu. 2020-aisiais rinkėjų aktyvumas pirmajame siekė 47,6%, kas yra trimis procentiniais punktais mažiau nei 2016 metais[1].
Kaltas nepasitikėjimas opozicija ir valdančiaisiais?
Baigiantis konservatorių kadencijai, galima padaryti kelias išvadas: TS-LKD, kaip ir 2008-aisiais, susilaukė milžiniškos kritikos bangos ir nepasitenkinimo dėl nemokėjimo tvarkytis su itin svarbiais valstybei reikalais. Konservatorius smerkia ne tik opozicijos šalininkai, bet ir buvę ar vis dar esami jų palaikytojai – kad nenulaikomas valstybės vairas, veikiausiai, abejonių niekam nebekyla. Bet ir nesistengiama girdėti to, kas vyksta ten, kur jie įprastai nevaikšto.
Visgi, čia susiduriama su įdomiu reiškiniu, kai nepaisant nesibaigiančių skandalų ir viešo smerkimo, TS-LKD vėl kažkokiais būdais pelno žmonių pasitikėjimą. Panagrinėkime to priežastis: ne paslaptis, kad konservatorių rinkėjas – vienas ištikimiausių ir mažiausiai kintančių. Todėl TS-LKD tarp tokių visuomenės narių vis dar išlaiko savo „prestižą“ – dažnai iš kartos į kartą.
O štai opozicijos niekas kitas taip nenaikina, kaip ji pati save. Užuot suvienijusi savo jėgas ir ėjusi mūru už savo rinkėją, ji pasirinko skaldytis į mažas „partijėles“, kuriose pastatomas vis skirtingas vėliavnešys, siekiantis sau naudingų tikslų. Pavyzdžiui, tie patys ekspremjero Sauliaus Skvernelio Demokratai „Vardan Lietuvos“ – lyg opozicija, bet dažnai jų balsais valdančioji dauguma prastumia savo siūlymus.
Taip jau nutiko ir su socialdemokratais, kuri tarp nusivylusios visuomenės dabar turi didžiausią palaikymą, o kas svarbiausia, už juos balsuotų tie, kurie nebenori konservatorių, o iš tiesų gautų tą patį – Stambulo konvenciją, vienalytę partnerystę ir dekriminalizuotus narkotikus.
Per šią kadenciją pradėjo byrėti ir daugiau opozicinių jėgų – pavyzdžiui, iki tol labai aršiai kovojęs už opoziciją Remigijus Žemaitaitis įkūrė savo naują partiją „Nemuno aušra“, kurioje susitiko perbėgėliai iš „darbiečių“, „regionų“ ir kt. Tada, paaiškėjus, kad R. Žemaitaitis pelnė didžiulį visuomenės pasitikėjimą ir šiuo metu pagal populiarumą rikiuojasi antroje vietoje po socialdemokratų, užvirė politinė kova tarp Lietuvos regionų partijos ir „Nemuno aušros“. Epicentre – R. Žemaitaitis ir Jonas Pinskus kartu su savo sutuoktine, Širvintų rajono mere Živile Pinskuviene.
Pastaroji atskleidė skandalingų faktų apie R. Žemaitaitį, tarp kurių ir priverstinės vakcinacijos nuo COVID-19 bei vienalytės partnerystės palaikymas, prieš ką neva kovojo politikas. O rinkėjas „susimėtė“ – balsuoti už Pinskų nenori vien dėl Pinskuvienės retorikos ir dėl to, nes Regionų partija pati Prezidento rinkimuose palaikė antrajai kadencijai perrinktą G. Nausėdą (kuris, beje, išreiškė palaikymą LGBT bendruomenei), o už R. Žemaitaitį irgi neaišku…
Tada gauname rezultatą – pasitikėjimas politikais galutinai sutraiškomas, o rinkėjas, užuot ėjęs balsuoti, mieliau guli prie televizoriaus ir tyliai piktinasi kasmet keliamais mokesčiais ir prastinamomis gyvenimo sąlygomis.
Kartais atrodo, kad patys politikai į seimą ir kitus svarbius valstybės postus eina su ta pačia mintimi, kurią jau ištarė ministrė pirmininkė I. Šimonytė, tik patys to garsiai neįvardija. „Tie, kuriems nepatinka ši valdžia, per kitus rinkimus galės išsirinkti tuos, kurie patiks“. Bet dar prieš tai palaukite keturis metus.
Ir dabar prasideda – „tai vis tiek mano balsas nieko nereiškia“
Tyliai ramiai prasidėjo priešrinkiminis laikotarpis į vienus svarbiausių – seimo rinkimus. Dabar jau rugpjūtis ir nuojauta apie jau spalį įvyksiančius rinkimus kamuoja tik apsilankius socialiniuose tinkluose ir regint opozicijos kovas.
Gerų emocijų neprideda ir augantis visuomenės abejingumas – nepaisant nuolat šalį krečiančių skandalų, žmonės jiems paprasčiausiai tapo abejingi. O abejingumas pasiekė tokį lygį, kad komentarų skiltyse galime matyti tokias frazes, kaip kad: „tai čia konservatoriai – viskas įprasta“, „vis tiek nieko nepakeisime“, „už mus jau iš anksto nuspręsta“ ir panašiai.
Visuomenė pradeda apleisti savo galią pačiai nuspręsti, kas bus atsakingas už Lietuvos politinį gyvenimą ateinančius ketverius metus. Žmonės pamiršo, kad didžiausias jų pačių priešas yra abejingumas, nes tik tokiu būdu įrankis perduodamas priešininkui į rankas. O būtent todėl ir turime šalyje užburtą velnio ratą – dėl to, kad nebėra pasitikėjimo, nebėra ir aktyvumo prie balsadėžių, todėl vėl laimi tie, kurie turi pareigingiausią rinkėją.
Skandalai vienas po kito – atvirai taškomi pinigai „į skolą“ ir visuomenės mąstymas, kad „kitaip nebus“
Panašu, kad lietuviai jau susitaikė su tuo, kad „kitaip nebus“. Ūkiškai tariant, dabar vyksta štai toks procesas: atsitūpus virš akių šlapinamasi, bet sakoma, kad čia lyja. Pavyzdžiui, prieš kelis metus didžiulio atgarsio sulaukęs energetikos skandalas, „Perlas energija“ skandalas, o tada „Ignitis“ skandalas, kai paaiškėjo, kad tada, kai už elektros kilovatvalandę eilinis lietuvis mokėjo rekordiškai aukštą kainą (kas iššaukė net bankrotų virtinę), pelną galimai dalijosi ir energetikos ministras Dainius Kreivys, pajamų deklaracijose „netyčia“ pamiršęs paminėti, kad netiesiogiai turi akcijų „Ignitis grupėje“.
Žinoma, ir Lietuvos energetikos nepriklausomybės kelrodė žvaigždė – „Independence“ laivas, už kurį permokėta daugiau nei buvo galima net pagalvoti ir skolas teks atidavinėti net ir tiems Lietuvos piliečiams, kurie dar negimė.
COVID-19 pandemija, kai prasidėjus masinei vakcinacijai ir įvedus galimybių pasus, kiek vėliau paaiškėjo, kad tą patį virusą platina ir juo užsikrečia ir tie, pasiskiepijusieji… O tada staiga, Konstituciniam Teismui pateikus svarstyti galimybių paso teisėtumą, pastarasis stebuklingai sustabdomas ir pandemija dingsta keliems metams iš akiračio visiškai. Dingsta ir kaukės, vakcinos, karantinai ir „mirtinas viruso pavojus“.
Tačiau ir tuomet nepailstamai „kūsinama“ visuomenė – prasideda karas Ukrainoje. Pradžia – kaip COVID-19 pandemijos metu – visi tampa priešais, prasideda masinis kitaminčių ir net kitataučių „daužymas“. O štai po keleto metų paaiškėja, kad net ir tie tiesos vėliavnešiai klydo – susirinko paramą neva Ukrainai ir dingo arba už žmonių suaukotus pinigus galimai nuomojosi prabangius apartamentus (taip veikė J. Ohmano vadovaujama „Blue/Yellow“ organizacija).
Galiausiai viskas pamažu susiveda į vieną didelę dėlionę, kurios centre – žodis „nebalsuosiu“. Rinkėjų visiškas nenoras gilintis į politinį gyvenimą iššaukia ne tik jiems nepalankius sprendimus, bet ir atstovų, kurie iš tiesų norėtų ir galėtų kovoti, nebuvimą. Žmonės nebetiki, kad kas nors keisis. Ir tas netikėjimas atėjo per kelias kartas. Todėl jauni ir gabūs arba gabūs ir turintys patirties į rinkimus tiesiog neina, mat lietuviškas politinis turgus jų akimis atrodo per prastai.
