Žmogaus asmenybę patvirtinantys dokumentai persikelia į skaitmeninę erdvę
Europos Sąjungos (ES) Taryba šią savaitę pristatė siūlomo teisės aktų rinkinio pakeitimus, kuriais siekiama sukurti teisinį pagrindą išduoti skaitmeninius vairuotojo pažymėjimus.
Jie būtų įkeliami į Europos skaitmeninės tapatybės pinigines[1]. Pasiūlymą pateikė ES Komisija, kuri teigia, kad tai „kelių eismo saugumo paketo“ dalis.
Pasiūlymo pakeitimai apima esamų techninių dokumentų išdavimo elementų suderinimą su eIDAS – skaitmeninės tapatybės reglamentu.
Taryba taip pat nori, kad valstybės-narės labiau įsitrauktų į šią iniciatyvą, tačiau nuomonės dėl dokumentų skaitmenizacijos vis dar yra nevienareikšmės.
Įgyvendinus Tarybos pasiūlytą idėją, skaitmeniniai vairuotojo pažymėjimai būtų visiškai prilyginti fiziniams vairuotojo pažymėjimams, o jų turėtojas galėtų rinktis, kokį vairuotojo pažymėjimą pateikti.
Valstybės-narės per penkerius metus nuo įgyvendinimo aktų priėmimo nustatytų, kad skaitmeniniai pažymėjimai būtų vienintelė standartinė vairuotojo pažymėjimo forma, iki to laiko, juos būtų galima išduoti pasirinktinai.
Skaitmeninių vairuotojo pažymėjimų, dar vadinamų mobiliaisiais vairuotojo pažymėjimais, projektai įgavo pagreitį tokiose šalyse kaip JAV, Pietų Korėja, Jungtinė Karalystė, Australija, Danija ir Nyderlandai. Šie dokumentai čia sparčiai prigijo.
Ši žinia pasirodė netrukus po to, kai ES paskelbė apie naujus skaitmeninių tapatybių piniginių bandomuosius projektus Estijoje ir Liuksemburge. Šie projektai siejami su decentralizuota piliečių duomenų ir skaitmeninės tapatybės sistema.
Primename, kad Europos Komisija 2021 m. birželį pasiūlė iki 2030 m. sukurti skaitmeninę asmens tapatybės piniginę, kuria visoje Europos Sąjungoje (ES) galėtų naudotis daugiau kaip 80 proc. ES gyventojų.
Vis dėlto, diskusijoms apie žmonių identifikacijos skaitmenizaciją netylant, vis garsiau kalbama, kad tokie Briuselio planai, susiję su skaitmenine tapatybe, yra ne kas kitas, bet grėsmė privatumui ir būdas kontroliuoti visuomenę[2].
EP narys kritikuoja skaitmeninės tapatybės idėją, teigia, kad šios priemonės niekas neprašė
Europos Parlamento (EP) narys Robas Roosas iš Nyderlandų, po paskutinių naujienų šia tema, viešai suabejojo ES pozicija dėl skaitmeninės tapatybės.
Politiko teigimu, skaitmeninė tapatybė yra priemonė, kurios niekas neprašė. Jo teigimu, EP pasiekė susitarimą dėl skaitmeninės tapatybės, nepaisant tiek daug įspėjimų iš saugumo specialistų ir privatumo ekspertų, skambinančių pavojaus varpais.
Politikas akcentuoja ir tai, kad ši idėja, ypač Nyderlanduose, yra vertinama gana prieštaringai, o abejonių netrūksta ir kitose šalyse-narėse, bet tai yra ignoruojama[3].
„Parlamento dauguma reikalavo, kad už skaitmeninimą atsakinga ES viceministrė tam nepritartų, bet ji vis tiek tai padarė, todėl kyla klausimas, koks yra mūsų parlamento statusas, ar mes vis dar esame demokratija?“, – kalba R. Roosas.
Jis pažymi, kad tikriausiai jau neilgai trukus, skaitmeninė tapatybė bus plačiai taikoma visoje Bendrijoje, o kai tai bus padaryta, kai pilnai veiks skaitmeninės piniginės, mes visi į jas turėsime kažką įdėti. Tai bus skaitmeninis euras arba Centrinio banko skaitmeninė valiuta.
Politikas primena, kad ekspertai jau perspėjo, kad tai bus bloga idėja ir grėsmė mūsų visų laisvei bei privatumui, tačiau nepaisant to, Briuselyje tai vistiek yra stumiama.
„Bet tam dar ne per vėlu, dėl viso to bus balsuojama plenarinės sesijos metu. Patys piliečiai iš ES šalių gali reikšti nuomonę ir parašyti EP nariui iš savo šalies ir išreikšti savo nepritarimą idėjai“, – teigia europarlamentaras.
Skaitmenizacija reiškia privatumo ir laisvės netekimą?
Kritikai, prieštaraujantys ES skaitmeninei tapatybei bei skaitmeninei piniginei, kalba apie tai, kad šios idėjos suduos lemtingą smūgį žmogaus privatumui.
Taip pat manoma, kad ši idėja suteikia daugiau galimybių vyriausybėms surinkti duomenis, naudojamus stebėti, kaip žmonės sąveikauja su vyriausybinėmis ir privačiomis paslaugomis.
Taigi, skaitmeninės tapatybės ir analogiški įrankiai tampa būdu visuomenėms kontroliuoti. Juk aibė jautrios ir privačios informacijos atsiduria vyriausybių rankose, o tai ženklus jėgos disbalansas tarp valdžios ir visuomenės.
Nors oficialiai teigiama, kad renkami duomenys gali būti valdomi pačių vartotojų, privatumo klausimas ir eilinių piliečių teisės dažnai lieka reglamentų bei teisės aktų paraštėse.
Problemų sukelti gali ir tai, kad ES reguliavimo institucijose nėra suvienodinusios standartų ir sertifikatų, užtikrinančių visų rinkoje esančių techninių sprendimų, skirtų skaitmeninei tapatybei patikrinti, atitiktį[4].
Tačiau idėjos šalininkai kalba apie tai, kad skaitmenizacija gali mažinti nelygybę ir didinti socialinę įtrauktį. Šiuo metu visuomenės užribyje esantys žmonės taip galimai bus skatinami naudotis viešosiomis paslaugomis.
Iš tiesų, šiuo metu daugiau nei 2,5 milijardo suaugusiųjų neturi banko sąskaitos ir nesinaudoja oficialiomis finansinėmis paslaugomis, taip esą apsunkindami skurdo mažinimą. Dalis žmonių, ypač skurdžiose, besivystančiose šalyse neturi net asmens tapatybės dokumento.
Skaitmenizacija gali tapti šios problemos sprendimu. Norint suburti žmones, reikia priemonių, o skaitmeniniai įrankiai moderniame pasaulyje yra bene tinkamiausias pasirinkimas.
Tapatybės perkėlimas į skaitmeninę erdvę – didžiųjų pasaulio galybių siekis
Kalbos apie tapatybės skaitmenizavimą nėra naujos. Dar 2016 m. gegužę Niujorke vykusiame susitikime „ID2020″, Jungtinės Tautos (JT) inicijavo diskusijas apie skaitmeninę tapatybę.
Pirmine JT ir Pasaulio banko „ID4D“ iniciatyva buvo siekiama, kad iki 2030 m. kiekvienas planetos gyventojas turėtų teisėtą tapatybę, tačiau dabar manoma, kad tokį siekį įgyvendinti padės skaitmenizacija.
Pastaraisiais metais pasaulyje buvo pradėta arba inicijuota pradėti daug naujų nacionalinių skaitmeninių tapatybių ar piniginių programų.
Nauji projektai buvo pradėti Alžyre, Belgijoje, Kamerūne, Ekvadore, Jordanijoje, Filipinuose, Kirgizijoje, Italijoje, Irane, Japonijoje, Senegale, Taivane, Tailande, Turkijoje, Ukrainoje, Danijoje, Nyderlanduose, Bulgarijoje, Maldyvuose, Norvegijoje, Liberijoje, Jamaikoje, Šri Lankoje ir Zambijoje.
Australija 2017 m. pradėjo pirmąjį savo skaitmeninės tapatybės programos etapą. Kanada taip pat įgyvendina savo federalinę skaitmeninės tapatybės programą, pavadintą „Pan-Canadian Trust Framework“.
2020 m. pabaigoje Europoje suskaičiuotos 19 skaitmeninių atpažinties schemų 15 šalių: Vokietijoje, Belgijoje, Kroatijoje, Danijoje, Estijoje, Italijoje, Ispanijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Portugalijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje.
„Gartner” prognozuoja, kad iki 2023 m. daugiau nei 60 proc. vyriausybių patrigubins piliečių skaitmenines paslaugas. Tai reiškia, kad ir skaitmeninės tapatybės poreikis tik augs.
