Ar užteks G. Nausėdai ryžto pakeisti A. Dulkį ir K. Navicką?

Prezidentas gražino premjerei I.Šimonytei ministrės pirmininkės įgaliojimus

Pirmadienį prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė dekretą, kuriuo paskyrė Ingridą Šimonytę Vyriausybės vadove ir pavedė jai sudaryti Ministrų kabinetą. Apie tai patvirtino prezidento patarėjas Tomas Beržinskas.

Po G. Nausėdos priesaikos grąžinusi Vyriausybės įgaliojimus šalies vadovui, praėjusią savaitę I. Šimonytė pasitikrino pasitikėjimą parlamente. Seimas ministrės pirmininkės kandidatūrai pritarė. Kaip numato įstatymas, prezidentas pavedė premjerei ne vėliau kaip per 15 dienų sudaryti Vyriausybę ir pateikti tvirtinti jos sudėtį.

Šalies vadovas yra teigęs, jog turi konkrečias pavardes ministrų, kuriuos, jo požiūriu, būtų galima pakeisti po to, kai Vyriausybė grąžins įgaliojimus. Prezidentūra leido suprasti, kad labiausiai abejojama žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko darbu. Pastarosiomis savaitėmis abejojama ir dėl sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio ateities Ministrų kabinete.

Liepos pradžioje šalies vadovo vyriausioji patarėja Irena Segalovičienė išsakė pastabų ir A. Dulkiui. Ji leido suprasti, kad pastarajam pasitraukus iš ministerijos vadovo kėdės sveikatos sistemoje atsirastų lyderių, galinčių užimti šią poziciją. Pati premjerė yra teigusi, kad svarstant Vyriausybės atnaujinimą reikia įsivertinti, ar šie pokyčiai iš tiesų leistų pasiekti geresnę kokybę atitinkamose srityse.

„Reikia žiūrėti iš racionalumo taško, ar pokytis iš tikrųjų leidžia pasiekti kažkokią geresnę kokybę. Ko nesinorėtų, tai, kad mes toje kaitoje asmeniškumų klausimus spręstume. Tikslas turėtų būti, kad mes kažką pagerintume. Tokioje dvasioje tos diskusijos ir gali vykti“, – anksčiau žurnalistams teigė I. Šimonytė.

Nuomonės išsakytos, kas toliau?

Jau senokai kalbama apie galimą A. Dulkio ir K. Navicko galimą keitimą. Ar prezidentui užteks drąsos pakeisti prieš pat Seimo kadencijos pabaigą šiuos du ministrus? O gal tam nebeužtenka laiko ar nėra tikslinga? Apie tai portalas 77.lt diskutavo su profesoriumi, politologu Algiu Krupavičiumi.

„Pasistumdymai alkūnėmis po prezidento rinkimų nėra jokia naujiena. Tai akivaizdu grįžtant ir detalizuojant pokalbius vyriausybėse po 1993 m. rinkimų, nes jie buvo savotiškas lūžio taškas, kai, Algirdo Brazausko įtakoje, buvo pakeista visa tuometinė vyriausybė.

Kitas lūžio taškas – kai 1998 metais pirmą kartą išrinkus Valdą Adamkų tuometinėje Gedimino Vagnoriaus vyriausybėje buvo pakeisti 8 ministrai. Lyginant su ministrų kabinetų pokyčiais, šiais atvejais buvo pasiektas ministrų kaitos rekordas.

Gerokai mažesni pokyčiai buvo A. Brazausko vyriausybių laikais. Tarkim, 2003 metais išrinkus prezidentu Rolandą Paksą, buvo pakeisti du ministrai.

2004 m. perrinkus V. Adamkų pasikeitė vienas ministras ir ministrų kaita sąlyginai stabilizavosi. Nuo 2009 m. matome 3-4 ministrus, kurie keičiami po prezidento rinkimų.

2009 m., po Dalios Grybauskaitės išrinkimo, Andriaus Kubiliaus vyriausybėje keitėsi 3 ministrai.

2014 m. buvo išskirtiniai nes ne tik pasikeitė 4 ministrai, bet ir po perrinkimo D.Grybauskaitė norėjo tikrinti viceministrų tinkamumą.

2019 m. pradėjus eiti prezidento pareigas Gitanui Nausėdai, Sauliaus Skevrnelio vyriausybėje pasikeitė 3 ministrai. – žemės ūkio, vidaus reikalų ir susisiekimo. Taigi, kas vyksta šiandien, yra normos ribose.“

Galimi trys prezidento ir vyriausybės „santykių“ modeliai

Komentuodamas prezidento ir vyriausybių „rankų lenkimus“, politologas išskyrė tris galimus modelius: Susipriešinimo, Sugyvenimo, Bendradarbiavimo:

„Bandžiau suskaičiuoti, kiek ko turime. Išėjo 2 susipriešinimo, 3 sugyvenimo ir 3 bendradarbiavimo. Aiškus susipriešinimas buvo 1998 metais tarp V. Adamkaus ir G. Vagnoriaus bei 2012 m. tarp D. Grybauskaitės ir Algirdo Butkevičiaus.

Sugyvenimui priskirtinas R. Pakso ir A. Brazausko, G. Nausėdos ir S. Skvernelio bei G. Nausėdos ir I. Šimonytės laikotarpiai. Nors dabartiniai šalies vadovai apsižodžiuoja, įtampos valdomos, todėl apie susipriešinimą kalbėti negalima.

Bendradarbiavimas fiksuotas A. Brazausko ir Bronislovo Lubio bei Adolfo Šleževičiaus laikais. Kadangi prezidentas tuomet nesikeitė, vertinu jį kaip vieną laikotarpį. Taip pat gerai sutarė V. Adamkus ir A. Brazauskas bei po 2009 m. Andrius Kubilius ir D. Grybauskaitė.

Šiandien daug kalbama apie tai ar reikėtų keisti ministrus, kai iki kadencijos pabaigos lieka mažiau negu pusmetis. Ankstesniais metais, likus keletui mėnesių iki rinkimų, keisdavosi, nes kažkas būdavo deleguojamas į Europą, kažkur kildavo konfliktai. Argumentas – kad liko mažai laiko, yra silpnas, o jeigu ministrai būtų pakeisti, tai būtų 15-os metų tradicijos tąsa.“

Ne ta vieta, kur tikslinga varžytis

Apibendrindamas, A. Krupavičius pabrėžė, kad nekeisdama ministrų I. Šimonytė nieko neįrodys:

„Kiekviena pusiau prezidentinė sistema vertinama pagal prezidento galios indeksą. Pagal jį mes lenkiame Rumuniją, Lenkiją, Portugaliją, Slovakiją, Suomiją ir t.t. LR prezidentas turi daug formalių konstitucinių ir neformalių galių, todėl su juo reikia skaitytis. Tą turi suprasti premjerai ir parlamento dauguma. Esant galių pusiausvyrai, geriausias sprendinys yra kompromisas. Jeigu pasikeistų kokie 3 ministrai, būtų nuo 2009m. gyvuojančių tradicijų tąsa, nepakeitus jų premjerė savo stiprybės neįrodytų.“