Nuotaika yra tarsi viso kūno veiklos „santrauka“
Turbūt ne retam žmogui kyla klausimas: kai šuo ant tavęs urzgia, ar jis iš tiesų yra piktas? O gal kuomet dramblys kelias dienas stovi toje vietoje, kur kitas mirė, galbūt tai reiškia, jog jis liūdi? Jei gyvenate su gyvūnu, galite manyti, kad atsakymas yra akivaizdus, tačiau šis klausimas vis dar glumina daugelį.
Ne paslaptis, jog kiekvieno gyvūno smegenys reguliuoja tam tikrus organus, hormonus ir kitas kūno sistemas[1]. Šie procesai ir žmogaus kūne sukuria nuotaiką tokiais būdais, kurie mokslininkus domina iki šiol. Nuotaika, be kita ko, nėra emocija – ji visada su „mumis“, net kai, rodosi, nesame perdėtai emocingi.
Kalbant apie gyvūnų jausmus, filosofas Peteris Godfrey-Smithas siūlo kelis elgesio būdus, kurie gali suteikti užuominų. Anot jo, derėtų atkreipti dėmesį į tai, ar gyvūnas linkęs saugoti savo sužeistą kūno dalį. (Daugelis tai daro, įskaitant paukščius, žinduolius, aštuonkojus ir vėžiagyvius, bet musės gali prarasti galūnę ir toliau gyventi kaip įprasta.)
Ir štai, galbūt po traumos gyvūnas ieško skausmą malšinančių cheminių medžiagų, kaip kad viščiukai, kurie susižaloję renkasi pašarus su priedais. Tačiau bitės pavojaus akivaizdoje išskirtinio elgesio nerodo. Šiaip ar taip, gyvūnų emocijų klausimas priklauso nuo to, kaip pirmiausia apibrėžiate pačią „emociją“.
Pavyzdžiui, kai kurie mokslininkai mano, kad emocijos yra specifiniai jausmai, tokie kaip baimė. Kiti gi mokslininkai jas apibrėžia kaip elgesį, turintį naudingų išgyvenimo funkcijų, tarkim, veiksmus, leidžiančius gyvūnui pabėgti nuo plėšrūno, kol likusioji dalis mano, jog kai kurie gyvūnai ieško konkrečios „baimės grandinės“, kuri galėtų sukelti sustingimą situacijose, kurias laikytume baimingomis.
Bet kokiu atveju, kiekvienas iš šių emocijų apibrėžimų reikalauja žmogaus išvados, dėl ko vertėtų dar dėmesingiau stebėti gyvūno fizinę būseną, tokiu būdu nustatant psichologinę prasmę.
Gyvūno baimė yra tikra žmonėms, bet nebūtinai pačiam padarui
Kad lengviau suvoktume mus supančios aplinkos elgesį, galime pagalvoti apie žiurkę ar žmogų situacijose, kurios, mūsų manymu, yra bauginančios: išmokykite žiurkę susieti garso toną su skausmingu šoku ir pastaroji greičiausiai sustings vietoje; stebėkite vyrą, kurį tamsioje gatvėje seka nepažįstamasis, ir jis išplės akis, nuolat besidairydamas atgal.
Įprastas mokslininkas, stebintis šiuos įvykius, darys išvadą, jog abu susiduria su grėsme ir todėl yra išsigandę. Tačiau čia yra įdomus dalykas: abu pavyzdžiai fiziškai neturi beveik nieko bendro, kadangi jie apima skirtingų tipų smegenis ir jų dalis įvairiose situacijose. Taigi, kur vis tik yra tas panašumas?
Galite regėti pasaulį, pilną gyvūnų, kurie verkia iš liūdesio, rėkia iš siaubo ir slepiasi nuo kaltės, bet tai yra daromos išvados iš mūsų (žmonių) pusės – riboto suvokimo, įprasminančio verksmą, rėkimą bei slapstymąsi. Žinoma, nesakoma, kad emocijos yra įsivaizduojamos. Bet žmonių smegenys, kaip žinia, išsivystė taip, jog akimirksniu sugrupuotų daiktus kaip panašius, net kai jie fiziškai skiriasi. (Taip skirstome į kategorijas 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, dažniausiai patys to nesuvokdami.)
Kaip pavyzdys iš kitos mokslo šakos yra Merkurijus, Žemė ir Jupiteris – planetos, kurios privalo būti kažkuo panašios, tiesa? Na, Merkurijus yra mažytė, karšta, nevaisinga uola; Žemė yra tris kartus didesnė, o jos paviršius daugiausia yra vanduo, pilnas gyvybės; o Jupiteris yra milžiniškas dujų rutulys.
Ir štai, ieškomas panašumas slypi mūsų smegenyse, mat mes sutelkiame dėmesį į abstrakčias savybes, ignoruodami medžiagų skirtumus, kad suskirstytume šiuos dangaus kūnus į tą pačią kategoriją.
Emocijos, kurias matome ir girdime kituose, taip pat yra žmogaus kūryba – smegenų konstrukcija, vykstanti greičiau, nei galime spragtelėti pirštais. Tuo tarpu smegenys sugrupuoja skirtingus judesius, garsus ir kitus fizinius signalus į tą pačią kategoriją, kad suteiktų jiems emocinę prasmę.
Be abejo, kai kurių gyvūnų, tokių kaip, tarkim, šimpanzės smegenis galima abstrakčiai suskirstyti į kategorijas, tačiau tik mes turime neuronus, leidžiančius apskaičiuoti tokio masto abstrakcijas.
Šunų ašarų gamyba padeda užmegzti stipresnius ryšius tarp žmogaus ir gyvūno
Šunys gali užuosti tai, ko mes negalime; paukščiai mato spalvas, kurių mes nematome. Taigi galbūt jie gali jausti tai, ko mes nesame pajėgūs? Kita vertus, kuomet dramblys kelias dienas stovi prie kito kūno, akivaizdu, kad kažkas vyksta, bet kodėl tai turi būti primityvi žmogaus sielvarto versija? Kaip žinoti, jog dramblys nesaugo kūno nuo šiukšlių, nesidžiaugia varžovo mirtimi ar nepatiria ko nors kito, ko niekaip negalime suprasti?
Mintis, kad kiti gyvūnai dalijasi „žmogiškomis“ emocijomis, yra įtikinama ir intuityvi, bet žmonijos pateikti atsakymai gali atskleisti daugiau apie mus nei apie juos.
Visgi naujausi tyrimai rodo, jog šunys verkia džiaugsmo ašaromis, kai susitinka su šeimininkais po kelių valandų nesimatymo[2]. Ir tai yra viena iš rūšių, liejanti ašaras, susijusias su teigiamomis emocijomis.
Įdomu tai, kad buvo atrastas oksitocinas kaip galimas mechanizmas, kuriuo grindžiamas minėtų emocijų pagrindas. Kitaip tariant, ten, kur yra džiaugsmas, yra ir atmintis, – šunys yra protingesni, nei žmonės galvoja.
Tiesa, tyrėjai iš ankstesnių tyrimų taip pat pastebėjo, jog oksitocinas išsiskiria tiek šunims, tiek jų šeimininkams sąveikos metu. Ši išvada patvirtina idėją, kad pastarojo išsiskyrimas turi įtakos ašarų gamybai, kai šunys ir jų šeimininkai vėl susitinka[3].
