NATO susitikimas Vilniuje – be teigiamų žinių Ukrainai
Liepos 11-12 dienomis Vilniuje vyks NATO aukščiausiojo lygio susitikimas. Jau ne vieną mėnesį kalbama, kad šio susitikimo esminis diskusijų punktas – Ukrainos narystė NATO.
Ukrainos prezidento administracijos vadovas tikisi, kad šalis bus pakviesta prisijungti prie NATO. Andrijus Jermakas teigia, kad Aljanso „nesugebėjimas“ viršūnių susitikime priimti „ryžtingą“ sprendimą, demoralizuotų ukrainiečius[1].
Apie tai kalba ir Ukrainos prezidentas Prezidentas Volodymyras Zelenskis, tikrai ne subtiliai darantis spaudimą NATO valstybių vadovams. Tuo tarpu vis daugiau Vakarų partnerių pripažįsta, kad Ukrainai iš tiesų įstoti į NATO tol, kol šalyje vyksta karas su Rusija, yra neįmanoma.
Tai nedėkinga situacija, o tokių įtampų fone kyla pačių įvairiausių diskusijų. Pavyzdžiui, Vakarų žiniasklaida trimituoja, kad JAV prezidentas Joe Bidenas yra vis labiau spaudžiamas atvirai įvardinti Ukrainos narystės NATO galimybes,
Įdomu ir tai, kad dar praėjusią savaitę žiniasklaida skelbė, kad J. Bidenas „yra atviras“ idėjai Ukrainai netaikyti laipsniško Narystės veiksmų plano (MAP) reikalavimų. Tokią galimybę Amerikos lyderiui neva pasiūlė pats NATO vadovas Jensas Stoltenbergas.
Pagal J. Stoltenbergo siūlymą, NATO oficialiai pripažintų, jog Ukraina padarė pažangą siekdama narystės ir pareikštų, kad šaliai nereikės vykdyti laipsniško Narystės veiksmų plano (MAP), kurį kitos Rytų Europos šalys narės vykdė prieš įstodamos į Aljansą.
Tačiau neseniai su žiniasklaida pats bendravęs J. Bidenas pažymėjo, kad JAV jau padarė itin daug dėl to, kad užtikrintų, Ukrainos galimybes „kariniu požiūriu koordinuoti veiksmus“, o žurnalistų paklaustas, ar Ukrainos kelias į NATO bus palengvintas, J. Bidenas atsakė neigiamai.
J. Bideno atsakymas negali stebinti. Rusija su Vladimiru Putinu priešakyje jau seniai kartoja, kad Ukrainos narystė NATO yra nepriimtina ir „peržengtų raudonas linijas“.
Iš tiesų, Ukrainos prisijungimą prie NATO Rusija bando stabdyti būtent žiauria ir brutalia invazija. Jei NATO susitikime Vilniuje Kijevas jau sulauktų konkretaus pasiūlymo jungtis į Aljansą, tai tarsi užtikrintų bene amžiną Rusijos-Ukrainos karą, į kurį būtų įtraukta ir visa Europa bei JAV.
Kyla grėsmė, kad dalis NATO šalių įsitrauks į karą Ukrainoje
Partnerių gretose Ukrainos NATO narystė yra vertinama skirtingai. Vakaruose kalbama apie Rusijos grėsmę ir nenorą visiškai įsiutinti Kremliaus. Tuo tarpu Rytų Europoje pabrėžiama, kad Rusiją būtina sustabdyti jau dabar.
Didžiausią spaudimą JAV ir kitoms atsargiai situaciją vertinančioms NATO šalims daro Ukrainos prezidentas V. Zelenskis ir kai kurios rytinės NATO šalys, ypač, Lenkija ir Baltijos valstybės.
Iš tiesų, Ukrainos lyderis net kalbėjo, kad Ukraina net nedalyvaus Vilniaus aukščiausiojo lygio susitikime, jei nebus duotas tvirtas ženklas dėl jos galimos narystės.
Tuo tarpu buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Rasmussenas, kalbėjo, kad NATO šalims nesusitarus dėl Ukrainos, kai kurios šalys gali imtis individualių veiksmų; minima, kad Lenkija gali svarstyti galimybę į Ukrainą siųsti savo karius, prie jų jungtųsi ir kelių kitų valstybių kariai[2]. Suprantama, kad tai sukeltų tiesioginį karą tarp NATO ir Rusijos.
Tokios kalbos tik pabrėžia, kad viešai deklaruojamas partnerių solidarumas ir sutarimas tėra dūmų uždanga; tokioms pavojingoms diskusijoms pasiekus viešumą, galima numatyti, kad privačiai NATO šalys dėl situacijos Ukrainoje nesutaria dar labiau. Kartu, tokios kalbos parodo ir tai, kad karas Ukrainoje vos kelių neatsargių sprendimų dėka gali tapti globaliu konfliktu.
NATO negali kviesti Kijevo į Aljansą – tai reikštų pasaulinį karą
NATO šalys negali jau dabar oficialiai pakviesti Ukrainą jungtis prie Aljanso. Atsižvelgiant į tai, dalis ekspertų nevynioja žodžių į vatą: kalbos, kad Ukraina NATO nare taps kada nors yra beprasmės, nes siekiant išvengti karo, potencialiai – branduolinio, su Rusija, ši NATO plėtra tiesiog negali įvykti. Ukraina negali tapti NATO nare, kartu nesukeliant Trečiojo pasaulinio karo[3].
Tuo tarpu diskusijos apie ateities sprendimus nėra kažkas naujo. 1994 m. NATO susitikime Budapešte ir 2008 m. susitikime Bukarešte taip pat girdėjosi panašios kalbos apie Aljanso išsiplėtimą. Budapešte Ukrainai buvo siūlomos saugumo garantijas, Ukraina net sutiko pašalinti sovietinius branduolinius ginklus iš savo teritorijos. Dabar jau aišku, kad šios garantijos pasirodė esančios visiškai tuščios.
2008 m. bent jau Amerika buvo NATO plėtros šalininkė, tuomet tam priešinosi Prancūzija ir Vokietija, akivaizdžiai nerimaudamos, kad tai supykdys Rusiją. Rusija supyko, tačiau sustabdyta nebuvo[4].
Priešingai, viešos NATO lyderių diskusijos apie plėtrą Rytų Europoje niekur nevedė ir parodė šio Aljanso silpnybę. Tai sudarė sąlygas Rusijai 2008 m. užpulti Sakartvelą, o 2014 m. ir 2022 m. – Ukrainą.
Vis daugiau aukšto rango diplomatų ir politikų privačiai pripažįsta, kad šiais laikais „pilkosios zonos yra žalia šviesa“ Rusijos agresijai. Tad dabartiniai tušti plepalai apie „kada nors“ įvyksiantį Ukrainos įstojimą į NATO galbūt reiškia, kad po kelių metų Rusija ims žvalgytis į Moldovą, Lenkiją, Baltijos šalis[5].
Vis dėlto, bandymas tai sustabdyti jau dabar, yra pernelyg pražūtingas. Jei karą galima atidėti, jį atidėti nori daugelis. Tačiau kartu būtina atvirai pripažinti, kad Vakarų pažadas remti Ukrainą „tiek, kiek reikės“, gali reikšti tik tol, kol tai nesukels globalaus konflikto eskalacijos.
Kita vertus, būtent šią eskalaciją mes jau matome. Juk karui tik prasidėjus, Vakarai iš karto pasmerkė Rusiją, tačiau elgėsi itin atsargiai dėl karinės paramos Ukrainai. Tuo tarpu dabar yra kalbama apie pačios moderniausios ginkluotės teikimą ir karių mokymą.
Retorika tarp Rusijos ir Vakarų taip pat tampa vis aštresnė, vis dažniau nesirenkama žodžių, nuolat balansuojama ties prarajos riba, kas būtų branduolinio ginklo panaudojimas.
Trečiasis pasaulinis karas jau vyksta?
Trečiasis pasaulinis karas su kiekviena diena atrodo vis labiau tikėtinas, tačiau problema, kad kalbėdami apie Trečiąjį pasaulinį karą, Vakarų pareigūnai įtvirtina dvi klaidingas prielaidas: kad Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai yra vieninteliai pasauliniai karai istorijoje ir kad kitas pasaulinis karas atspindės prieš 80 metų vykusį karą.
Žiaurių, daugybę žmonių gyvybių nusinešusių, ilgalaikių kovų būta ir po Antrojo pasaulinio karo, jų būta ir toje pačioje Europoje – nepamirškime Jugoslavijos karo.
Svarbu suprasti ir tai, kad kito pasaulinio karo metu, mes jau nematysime to, ką matėme 1939-1945. Kaip teigia Majamio universiteto diplomatijos ir pasaulinės politikos profesorė Meredith Perkins, kitas didelis pasaulinis konfliktas nebus kariaujamas naudojant blitzkriegą ar kitus iš kitų pasaulinių karų pažįstamus mechanizmus; jis bus kariaujamas pasitelkiant kibernetinę taktiką ir ekonomines sankcijas[6]. Būtent tai matome jau dabar.
