JAV pozicija dėl Ukrainos narystės NATO keičiasi
Nenumaldomai artėja Vilniuje liepos 11-12 dienomis vyksiantis NATO viršūnių susitikimas. Iki šio geopolitiškai itin svarbaus renginio likus jau mažiau nei mėnesiui, vis plačiau diskutuojama apie tai, kas bus įtraukiama į susitikimo darbotvarkę, o vienas esminių jos punktų – neabejotinai bus Ukrainos NATO narystės klausimas.
Aljanso viršūnių susitikimui artėjant, vis daugiau Vakarų partnerių reiškia paramą Ukrainos narystei, o tai pamažu daro net JAV prezidentas Joe Bidenas. Skelbiama, kad jis ima keisti savo poziciją ir dabar jau gali pritarti planui, kuris Ukrainai „leistų pašalinti kliūtis“, trukdančias tapti visaverte Aljanso nare[1].
Šią savaitę Baltuosiuose rūmuose vykusiame JAV lyderio ir NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo susitikime, pastarasis J. Bidenui pasiūlė idėją, kuri gali tapti alternatyva tiesioginiam sprendimui leisti Ukrainai prisijungti į karinį bloką jau dabar.
Pagal J. Stoltenbergo siūlymą, NATO oficialiai pripažintų, jog Ukraina padarė pažangą siekdama narystės ir pareikštų, kad šaliai nereikės vykdyti laipsniško Narystės veiksmų plano (MAP), kurį kitos Rytų Europos šalys narės vykdė prieš įstodamos į Aljansą[2].
MAP procese yra nustatomi konkretūs kriterijai ir reformos, kurias turi įgyvendinti į NATO įstoti ketinanti šalis: Įprastai, šiam procesui užbaigti gali prireikti ne vienerių metų ar net dešimtmečių. Tačiau Suomijai ir Švedijai buvo pasiūlyta narystė NATO.
Dabar, dalis su JAV prezidento aplinka susipažinusių šaltinių teigia, kad pats J. Bidenas palaiko MAP netaikymo Ukrainai idėją.
„Esame įsipareigoję laikytis NATO atvirų durų politikos. Bet koks Aljanso sprendimas yra 31 sąjungininko ir šalies, siekiančios narystės NATO, reikalas“, – sako J. Bideno administracijos Nacionalinio saugumo tarybos atstovai spaudai, nepaneigę, kad JAV ir sąjungininkai veda derybas, kurios leistų užtikrinti Ukrainos ilgalaikio saugumo galimybę.
Tiesa, kol kas neaišku, ar toks sprendimas dėl MAP netaikymo tenkintų pačią Ukrainą bei kitas NATO nares. Tačiau aukščiausi JAV pareigūnai, vadovaujami valstybės sekretoriaus Antony Blinkeno, atrodo, laikosi pozicijos, kad J. Bideno administracija artėjančio NATO susitikimo Vilniuje metu bet kuriuo atveju bus priversta konkrečiau apibrėžti Ukrainos Aljanso narystės galimybes.
Tokią nuomonę A. Blinkenas netiesiogiai išreiškė po neseniai vykusio NATO užsienio reikalų ministrų susitikimo Osle, kur daugelis sąjungininkių primygtinai reikalavo, kad Ukrainos narystės klausimas būtų galutinai išaiškintas būtent susitikimo Vilniuje metu.
Jau dabar yra skelbiama, kad NATO susitikimo Vilniuje metu Aljansas sustiprins savo santykius ir 1997 m. įkurtos NATO ir Ukrainos komisiją pakeis NATO ir Ukrainos tarybos organu: šis žingsnis būtų laikomas aukštesnio bendradarbiavimo ir integracijos lygio pavyzdžiu.
Įdomu ir tai, kad dar 2002 m. Rusijai buvo suteiktas lygiai toks pat statusas, Maskva net gavo savo Aljanso partnerės biurą pačiame NATO komplekse Briuselyje. Tuo metu Rusija buvo vadinama „lygiaverte NATO partnere“. O kaip viskas pakrypo vėliau – šiandien tai žinome visi.
Nuomonių įvairovė: Vakaruose atsižvelgiama į saugumo sumetimus, Rytuose akcentuojamas solidarumas
NATO vadovas J. Stoltenbergas viliasi, kad Aljanso valstybės narės susitikimo Vilniuje metu susitars dėl „daugiametės programos, pagal kurią Ukrainai bus galima pereiti nuo senų standartų, įrangos, procedūrų, doktrinų prie NATO standartų ir tapti visiškai sąveikia su NATO“[3].
J. Bideno administracijos pareigūnai taip pat pabrėžė savo įsipareigojimą laikytis Bukarešto aukščiausiojo lygio susitikimo deklaracijos – dar 2008 m. sudaryto susitarimo, kuriame Ukrainos siekiai prisijungti prie NATO yra vertinami palankiai.
„Akivaizdu, kad vis dar remiame NATO atvirų durų politiką. Ir tai yra diskusijos, kurios turi vykti su visais 31 sąjungininu, ir žinoma, su valstybe, apie kurią čia kalbama. Taigi, mes neužimame vienokios ar kitokios pozicijos. Manau, kad žinote, jog Bukarešte buvo priimta deklaracija, kurioje labai aiškiai pasakyta, kad Ukraina, kažkuriuo metu ateityje, turėtų būti NATO sudėtyje. Niekas dėl to nepasikeitė“, – sakė JAV Nacionalinės saugumo tarybos atstovas spaudai Johnas Kirby.
Tačiau Rytų Europos valstybės, ypač tos, kurios ribojasi su Rusija, nori daugiau aiškumo. Kaip teigia Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, tam, kad Europos žemynas būtų saugus, būtina aiškiai apibrėžti Ukrainos kelio į NATO etapus ir dėl jų galutinai susitarti jau dabar[4].
Europos Parlamento (EP) nariai taip pat viešai paragina NATO sąjungininkes laikytis savo įsipareigojimų Ukrainai ir sudaryti sąlygas Kijevui būti pakviestam prisijungti prie gynybos Aljanso. Ketvirtadienį priimtoje rezoliucijoje, už kurią balsavo 425 EP nariai, 38 buvo prieš, o 42 susilaikė, europarlamentarai pabrėžė, kad jie tikisi, jog įstojimo procesas prasidės pasibaigus karui ir bus baigtas kuo greičiau[5].
Tuo tarpu Vokietijoje ir kitose Vakarų Europos valstybėse garsiau kalbama apie rizikas, kurias sukeltų visateisė Ukrainos narystė NATO. Nors nemanoma, kad jau šiais metais Ukraina taps Aljanso nare, bet kokių garantijų Kijevui suteikimas Maskvoje gali būti interpretuotas kaip NATO įsitraukimas į konfliktą.
Kita vertus, net ir skirtingų diskusijų fone dauguma NATO diplomatų pripažįsta, kad Aljanso teikiamos saugumo garantijos šiuo metu Kijevui vis tiek bus nepakankamos, o vienintelis realią naudą duodantis scenarijus būtų 5-ojo straipsnio ir kolektyvinės gynybos įsipareigojimo pritaikymas.
Ukrainai gali būti pritaikytas Izraelio modelis
NATO viršūnių susitikimo metu Vilniuje turi būti pasiektas vieningas susitarimas dėl Ukrainos narystės Aljanse. Nors konkrečios datos ar pažadų išgirsti nesitikima, proveržis derybose – būtinas. O atsižvelgiant į tai, kad Ukrainoje vis dar vyksta aktyvūs mūšiai, Vakarų partnerių galimybės yra ribotos. Todėl, žvalgomasi į alternatyvius scenarijus ir atitinkamo specialaus pagalbos modelio pritaikymo.
Kai kurie JAV pareigūnai kalba, kad Ukrainai galėtų būti pritaikymas Izraelio modelis: ilgametis saugumo įsipareigojimus su Jungtinėmis Valstijomis[6]. Nors Ukrainos įsipareigojimas beveik neabejotinai būtų trumpesnis, taip būtų siekiama įtikinti Rusiją, kad Vakarų parama, ginklų tiekimas ir pagalba Kijevą nenutrūks. Be to, šis ėjimas padėtų sumažinti vidinę įtampą tarp NATO narių, skirtingai matančių dabartinius Ukrainos šansus Aljanse.
Kita vertus, tai tikrai nėra tokios saugumo garantijos, kurių siekia Ukrainos valdžia. Juk Ukrainos ir Izraelio situacijos – kardinaliai skirtingos. Pats Izraelis yra branduolinė valstybė, nevengianti agresyvios politikos ir veiksmų prieš savo kaimynes. Tuo tarpu Ukraina, nors ir, manoma, yra sudavusi smūgių Rusijos teritorijoje, iš tiesų stipriai smogti agresoriams turi menkus šansus. Be to, pats NATO tokių ukrainiečių atakų neremia ir net žvelgia į jas kritiškai.
Alternatyvų, kurios padėtų šioje situacijoje judėti į priekį, nėra. Jau dabar siūlant Ukrainai narystę NATO reikštų, kad Aljansas yra pasiryžęs įsitraukti į tiesioginį karą su Rusija. Ta baimė didžiąją dalį Vakarų partnerių atbaido net nuo didesnės paramos ginklais, o ką jau kalbėti apie Ukrainos NATO narystės klausimą. Tačiau spaudimą šioje situacijoje kuria ir Ukraina. Jos valdžia teigia, kad šalis įrodė savo vertę Aljansui ir jai turi būti suteiktas konkretus kelias į narystę.
M. Puidokas: Ukrainos galimybės tapti NATO nare priklauso nuo karo baigties scenarijaus
Seimo narys dr. Mindaugas Puidokas, buvęs Lietuvos delegacijos NATO parlamentinėje asamblėjoje narys, pateikė savo įžvalgas dėl galimo Ukrainos prisijungimo prie NATO. Politiko teigimu, vertinant kalbas apie galimą JAV pozicijos Ukrainos narystės Aljanse atžvilgiu kaitą, būtina rimtai vertinti tik tuos pasisakymus, kurie gali lemti realius sprendimus NATO.
M. Puidokas akcentuoja, kad nei J. Bidenas, nei Baltieji rūmai tiesiogiai neįvardijo, jog keičia savo nuomonę dėl Ukrainos prisijungimo prie gynybos Aljanso, o Ukrainos bei NATO komisijos pakeitimą į tarybą, jis nevertina kaip reikšmingą situacijos pokytį.
M. Puidoko teigimu, ta pati Rusija, dar 2002 m. turėjo su NATO analogišką bendradarbiavimo statusą, kuris niekaip nesisiejo su NATO naryste. NATO oficialioje valdymo struktūroje tokio darinio kaip taryba nėra ir dėl to ji yra diplomatinio palaikymo Ukrainai ženklas, kuris nerodo siekio artimu metu priimti į NATO Ukrainą.
Politikas atkreipia dėmesį ir į tai, kad idėja atleisti Ukrainą nuo laipsniško Narystės veiksmų plano (MAP) vykdymo yra dėsningas sprendimas, kuris rodo politinį palaikymą Ukrainai, bet to negalima vertinti kaip itin reikšmingo Vakarų lyderių požiūrio pokyčio.
M. Puidokas teigia, kad tai akivaizdžių faktų pripažinimas: tiesioginiame kare su Rusija dalyvaujanti Ukrainos kariuomenė yra jau dabar daug stipresnė ir geriau parengta nei daugumos NATO šalių narių karinės pajėgos. Kaip daug stipresnes galima vertinti tik JAV ir Turkijos kariuomenes.
Jeigu diskutuojant apie Ukrainos tapimą Aljanso nare Vakarų partneriai ir toliau reikalautų tam tikro Ukrainos karinių pajėgumų bei galimybių įrodymo – tai neabejotinai sukeltų didelį pasipiktinimą tarp artimų jos partnerių, ypač tarp Rytų Europos valstybių. Akivaizdu, kad tą supranta JAV ir tuo atveju, jei Ukrainos karas su Rusija pasibaigs sėkmingai – ji būtų priimta į NATO be MAP vykdymo.
Tačiau pasak M. Puidoko, tai nereiškia, kad MAP netaikymas yra tiesioginis ženklas Kijevui, kad jau Vilniaus aukščiausiojo lygio susitikime Ukraina taps Aljanso nare. Toks žingsnis reikštų, kad NATO tiesiogiai įsitraukia į karą su Rusija. JAV ir Vakarų šalys nori to išvengti. Dėl to NATO vadovas J. Stoltenbergas ir dauguma didžiausių Vakarų šalių lyderių aiškiai įvardija, kad Ukrainos narystė NATO bus galima tik pasibaigus karui su Rusija.
Apibendrindamas Ukrainos galimybes ateityje tapti NATO nare, dr. M. Puidokas išskiria svarbų klausimą: kokia Ukraina ir koks bus pasaulis, pasibaigus šiam konfliktui?
Politikas primena, kad Vakarų politikai vis dažniau linksta prie naratyvo, kad karas Ukrainoje šiais metais nesibaigs; jo pabaigą galime išvysti, geriausiu atveju, tik kitų metų pabaigoje. Europos Sąjungos (ES) užsienio politikos vadovas Josephas Borrelis 2024 m. mini neatsitiktinai: jų pabaigoje vyks tiek JAV, tiek Rusijos prezidentų rinkimai, kurie realiai gali turėti įtakos tam, kad būtų sustabdyti aktyvūs kariniai veiksmai.
Be to, M. Puidokas primena, kad neaišku kokia karinė situacija bus fiksuota mūšio lauke prabėgus dar vieneriems karo metams. Pats blogiausias būtų ilgalaikio įšaldyto konflikto scenarijus kaip Korėjoje, kuri dešmtmečiams liko padalinda į dvi dalis: į JAV ir vakarų remiamą Pietų Korėją ir į Kinijos remiamą Šiaurės Korėją. Ukrainai taip ir neatkovojus prarastų kare teritorijų – tapti NATO nare gali būti labai sudėtinga, nes narystei būtinos stabilios patvirtintos sienos su kaimyninėm šalimis.
