Kortelės ir telefonai keičia atsiskaitymo įpročius, tačiau banknotai dar neprarado savo teisinės galios
Grynieji pinigai iš kasdienybės traukiasi, tačiau jų nykimas vyksta gerokai lėčiau, negu gali atrodyti atsiskaitant Vilniaus kavinėje ar savitarnos kasoje. Europos Centrinio Banko duomenimis, 2024 metais grynaisiais buvo apmokėta 52 proc. visų pirkimų fizinėse euro zonos prekybos vietose. 2022 metais ši dalis siekė 59 proc., 2019 metais – 72 proc., o 2016 metais – 79 proc.
Pokytis akivaizdus, bet grynieji vis dar buvo dažniausiai naudojamas atsiskaitymo būdas pagal operacijų skaičių. Kortelėmis dažniau mokamos didesnės sumos, todėl pagal atsiskaitymų vertę jos jau lenkia banknotus ir monetas. 2024 metais kortelėms teko 45 proc., o gryniesiems – 39 proc. fizinėse prekybos vietose išleistos sumos.
Lietuva išsiskiria sparčiu internetinių mokėjimų plitimu. ECB tyrime jai teko didžiausia kasdienių internetinių mokėjimų dalis pagal operacijų skaičių – 29 proc. Tačiau skaitmenizacija nereiškia, kad visi žmonės vienodai pasirengę atsisakyti grynųjų. Lietuvoje mokėjimo kortelę turėjo 87 proc. apklaustųjų – tai buvo mažiausias rodiklis euro zonoje.
Grynieji išlieka svarbūs vyresniems gyventojams, mažas pajamas gaunantiems žmonėms, vaikams, smulkiesiems prekybininkams ir tiems, kurie nori lengviau kontroliuoti savo išlaidas. Jie taip pat veikia nutrūkus internetui, sutrikus banko sistemoms ar neveikiant kortelių terminalams. Todėl ginčas dėl grynųjų yra platesnis už pasirinkimą tarp piniginės ir telefono – jis susijęs su žmogaus galimybe atsiskaityti be banko, ryšio operatoriaus ir technologijų bendrovės tarpininkavimo.
Užrašas „tik kortele“ dar ne visada suteikia teisę atsisakyti banknotų
Euro zonos valstybėse eurų banknotai ir monetos turi teisėtos mokėjimo priemonės statusą. Pagrindinė taisyklė reiškia, kad kreditorius turi priimti tinkamai pasiūlytą mokėjimą grynaisiais, o sumokėjęs žmogus laikomas įvykdžiusiu piniginę prievolę. Grynieji šiuo metu yra vienintelė fizinė teisėta mokėjimo priemonė euro zonoje.
Tačiau teisėtos mokėjimo priemonės statusas nereiškia, kad bet kuris banknotas turi būti priimtas bet kokiomis aplinkybėmis. Atsisakymas gali būti pateisinamas sąžiningomis ir proporcingomis priežastimis. Pavyzdžiui, pardavėjas gali neturėti grąžos, o siūlomo banknoto nominalas gali būti akivaizdžiai neproporcingas pirkinio kainai. Bandymas už 1 euro pirkinį sumokėti 500 eurų banknotu nėra tas pats, kas įprastas atsiskaitymas.
Pateisinama priežastimi gali būti laikoma ir konkreti saugumo rizika, ypač kai prekybos vietoje laikoma mažai grynųjų arba darbuotojas dirba vienas. Pardavėjas taip pat gali atsisakyti priimti stipriai sugadintą, įtartiną arba galimai padirbtą banknotą. Vis dėlto bendro pobūdžio patogumas, nenoras skaičiuoti grąžos ar siekis sumažinti inkasavimo išlaidas savaime nėra tokie patys argumentai kaip realus pavojus ar objektyvus negalėjimas priimti pinigus.
ECB aiškina, kad vien prie durų priklijuotas užrašas „grynųjų nepriimame“ savaime dar nėra pakankamas pagrindas panaikinti teisėtos mokėjimo priemonės statusą. Reikšmę turi tai, ar šalys iš anksto iš tikrųjų susitarė dėl kito mokėjimo būdo ir ar pirkėjas turėjo realią galimybę tokio sandorio atsisakyti. Praktikoje riba tarp informavimo ir primesto pasirinkimo gali būti neaiški, todėl Europos Sąjunga siekia taisykles suvienodinti.
2025 metų pabaigoje ES Taryba patvirtino poziciją, pagal kurią mažmeninės prekybos ir paslaugų teikimo vietoms būtų iš esmės draudžiama atsisakyti grynųjų. Išimtys būtų taikomos nuotoliniams pirkimams, internetinei prekybai, prekybos vietoms be darbuotojų ir aiškiai pateisinamoms situacijoms. 2026 metais šis reguliavimas dar buvo derinamas su Europos Parlamentu, todėl kalbama apie rengiamą bendrą tvarką, o ne jau galutinai įsigaliojusią naują pareigą.
Teisė mokėti grynaisiais nereiškia teisės už banknotus pirkti bet ką ir už bet kokią sumą
Lietuvoje nuo 2022 m. lapkričio 1 d. galioja 5 tūkst. eurų atsiskaitymų grynaisiais riba. Ji taikoma fiziniams ir juridiniams asmenims, o vertinama bendra mokėjimų pagal vieną sandorį suma. Sandorio negalima dirbtinai išskaidyti į kelias mažesnes dalis vien tam, kad būtų apeitas ribojimas.
Jeigu perkamas 10 tūkst. eurų kainuojantis automobilis, šalys negali susitarti visą sumą mokėti keliomis mažesnėmis grynųjų įmokomis. Mokėjimo grafikas nepaverčia vieno sandorio keliais atskirais sandoriais. Atsiskaitymų ribojimas nėra grynųjų uždraudimas, tačiau jis apriboja jų naudojimą didesniems pirkiniams, nekilnojamojo turto, transporto priemonių ir kitiems reikšmingiems sandoriams.
Išimtis galima, kai atsiskaitymo vietoje mokėjimo paslaugų teikėjai neteikia reikalingų paslaugų, o sumokėti būtina nedelsiant. Tokiu atveju grynuosius priėmęs asmuo per 10 dienų turi pranešti Valstybinei mokesčių inspekcijai ir paaiškinti aplinkybes. Vadinasi, net ir teisėtai panaudoti didesnės vertės grynieji tokioje situacijoje nebūtinai lieka nematomi valstybei.
Nuo 2025 m. gegužės 1 d. Lietuvoje taip pat apvalinama galutinė grynaisiais mokamo pirkinių krepšelio suma. Ji apvalinama iki artimiausių 5 centų, nors 1 ir 2 centų monetos išliko teisėta mokėjimo priemone. Atsiskaitant kortele ar pavedimu suma neapvalinama. Tai nedidelis techninis pokytis, bet jis rodo, kad grynųjų infrastruktūra jau pritaikoma prie mažėjančio smulkiųjų monetų naudojimo.
Bankomatų nykimo įspūdis ne visai sutampa su Lietuvos statistika
Žmonės dažnai sako, kad bankomatų mažėja, nes uždaromi bankų skyriai arba anksčiau naudotas įrenginys iškeliamas iš konkrečios gyvenvietės. Nacionalinė statistika rodo sudėtingesnį vaizdą. 2024–2026 metais bendras grynuosius išduodančių bankomatų skaičius Lietuvoje svyravo maždaug nuo 1130 iki 1140.
2026 metų pirmojo ketvirčio pabaigoje Lietuvoje buvo 1136 grynuosius išduodantys bankomatai. 2024 metų pirmojo ketvirčio pabaigoje jų buvo 1141. Taigi per dvejus metus bendras skaičius sumažėjo tik 5 įrenginiais. Toks pokytis nepatvirtina pasakojimo apie staigų visos bankomatų sistemos išnykimą.
Tačiau šalies masto skaičius neparodo geografinių skirtumų. Bankomatas dideliame prekybos centre neatstoja iš miestelio iškelto įrenginio žmogui, kuris neturi automobilio ar sunkiai naudojasi skaitmeninėmis paslaugomis. Lietuvos banko duomenimis, 2026 metų birželio pabaigoje galimybė išsiimti grynųjų buvo užtikrinta 197 gyvenamosiose vietovėse.
Prieinamumą papildo pinigų išėmimas prekybos vietose ir terminaluose. Vis dėlto tokia paslauga dažnai priklauso nuo pirkimo, kortelės, konkretaus banko sąlygų ir prekybininko turimo grynųjų kiekio. Todėl bankomatų tinklo stabilumas turėtų būti vertinamas pagal tai, kokia gyventojų dalis gali pasiekti pinigus per 5, 10 ar 20 kilometrų, o ne vien pagal bendrą įrenginių skaičių.
Grynieji suteikia daugiau privatumo, tačiau nėra visiškai anoniminė ekonomika
Grynaisiais sumokėtas kavos puodelis nesukuria banko sąskaitos išrašo, kuriame būtų nurodytas laikas, vieta ir suma. Mokėjimo kortelė, telefono piniginė ar programėlė palieka duomenų grandinę, kurią gali tvarkyti bankas, mokėjimo sistema, prekybininkas, techninės infrastruktūros tiekėjas ir kai kuriais atvejais teisėsaugos institucijos.
ECB apklausoje 58 proc. euro zonos vartotojų nurodė nerimaujantys dėl privatumo atlikdami skaitmeninius mokėjimus ar naudodamiesi kitomis banko paslaugomis. Grynieji vertinami todėl, kad atsiskaitymui nereikia atskleisti tapatybės privačiam mokėjimų tarpininkui. Jie taip pat padeda išvengti komercinio mokėjimų profiliavimo.
Tačiau grynieji nėra automatinė apsauga nuo apskaitos ar teisėsaugos. Prekybininkas privalo registruoti pajamas, išduoti apskaitos dokumentus ir laikytis mokesčių taisyklių. Didesniems mokėjimams taikomi įstatymų ribojimai, o finansų įstaigos gali reikalauti paaiškinti į sąskaitą įnešamų lėšų kilmę. Privatumas ir visiškas neatskaitingumas nėra tas pats.
Grynųjų trūkumas išryškėja juos pametus ar pavogus – bankas operacijos nesustabdys ir pinigų neatkurs. Kortelę galima užblokuoti, o neteisėtą operaciją kai kuriais atvejais ginčyti. Todėl privatumas, saugumas ir patogumas nėra viena kryptimi judančios savybės. Kiekvienas mokėjimo būdas dalį kontrolės suteikia žmogui, o kitą dalį perduoda sistemai.
Skaitmeninis euras būtų centrinio banko pinigai, o ne dar viena banko programėlė
Dauguma eurų jau dabar egzistuoja skaitmeniniu pavidalu. Sąskaitoje matomi 1000 eurų nėra elektroninė banknotų krūvelė Lietuvos banko saugykloje. Tai komercinio banko įsipareigojimas klientui. Bankui susidūrus su sunkumais, indėlius iki nustatytos ribos saugo indėlių draudimo sistema.
Skaitmeninis euras būtų kitokio pobūdžio. Tai būtų tiesioginis Eurosistemos, kurią sudaro ECB ir euro zonos nacionaliniai centriniai bankai, įsipareigojimas. Teisiniu ir ekonominiu požiūriu jis būtų artimesnis banknotui negu pinigams komercinio banko sąskaitoje.
Jis nebūtų kriptovaliuta, stabilios vertės žetonas ar investicinis turtas. Vienas skaitmeninis euras visada būtų vertas vieno fizinio euro. Sistema nebūtų grindžiama vieša blokų grandine, o skaitmeniniai eurai negeneruotų palūkanų. Pagrindinės paslaugos gyventojams turėtų būti nemokamos.
Skaitmeniniu euru būtų galima atsiskaityti parduotuvėse, internete ir tiesiogiai kitam žmogui. Numatytas internetinis bei autonominis režimai. Pastarasis leistų atlikti tam tikrus mokėjimus be ryšio su internetu, jeigu naudojami įrenginiai veikia ir juose yra reikalingi duomenys.
Kad žmonės masiškai neperkeltų indėlių iš komercinių bankų į centrinio banko pinigus, būtų nustatytas laikomos sumos limitas. Galutinis dydis dar nepatvirtintas. ECB poveikio vertinimuose buvo tikrinami skirtingi scenarijai iki 3000 eurų vienam asmeniui, tačiau tai nėra jau priimtas galutinis limitas. Didesnis mokėjimas galėtų būti automatiškai padengiamas iš susietos banko sąskaitos.
Skaitmeninis euras nepanaikintų mokėjimų atsekamumo ir nebūtų valstybės programuojami pinigai
ECB planuoja, kad autonominiai skaitmeninio euro mokėjimai turėtų privatumo savybių, artimų gryniesiems. Tokio mokėjimo duomenys būtų žinomi mokėtojui ir gavėjui. Centrinis bankas neturėtų gauti žmogaus tapatybę tiesiogiai atskleidžiančios informacijos.
Internetinių mokėjimų atveju visiško anonimiškumo nebūtų. Bankai ir kiti mokėjimo paslaugų teikėjai turėtų tvarkyti tiek informacijos, kiek būtina pinigų plovimo prevencijai, sankcijų laikymuisi ir kitoms teisinėms pareigoms. ECB matytų užšifruotus kodus bei mokėjimo sumą, bet neturėtų pats tiesiogiai susieti operacijos su konkrečiu žmogumi.
Skaitmeninis euras taip pat neturėtų būti programuojamas taip, kad valdžia galėtų nustatyti, kokias prekes žmogui leidžiama pirkti, kur jis gali išleisti pinigus ar iki kurios datos privalo juos panaudoti. Projekte toks modelis atmetamas. Tačiau būtų galimi sąlyginiai mokėjimai, pavyzdžiui, automatinis pinigų pervedimas pardavėjui tik pristačius prekę. Šiuo atveju programuojama mokėjimo sąlyga, o ne pati valiuta.
Svarbus ir geopolitinis motyvas. Didelė Europos elektroninių atsiskaitymų dalis priklauso nuo tarptautinių kortelių sistemų ir už ES ribų įsikūrusių technologijų bendrovių. Skaitmeninis euras turėtų suteikti visoje euro zonoje veikiančią viešą alternatyvą. Tai sustiprintų Europos mokėjimų infrastruktūros savarankiškumą, tačiau kartu sukurtų naują centrinę sistemą, kurią reikėtų saugoti nuo techninių gedimų, kibernetinių atakų ir politinio piktnaudžiavimo.
Grynieji ir skaitmeninis euras turėtų egzistuoti kartu
2026 m. liepą Europos Parlamentas pritarė derybų dėl skaitmeninio euro pradžiai. Už mandatą balsavo 416 parlamentarų, prieš – 169, o 22 susilaikė. Tai dar nėra sprendimas išleisti skaitmeninį eurą. Pirmiausia Europos Parlamentas ir ES Taryba turi susitarti dėl teisinio reguliavimo, o galutinį sprendimą dėl emisijos priims ECB.
Jeigu teisės aktai būtų priimti iki 2026 metų pabaigos, Eurosistema siekia būti pasirengusi galimai pirmajai emisijai 2029 metais. 2027 metų antroje pusėje planuojama pradėti programėlės ir sistemos bandomąjį etapą. Šie terminai priklauso nuo politinių derybų, techninių bandymų ir galutinio ECB sprendimo.
Kartu su skaitmeninio euro projektu ES derina grynųjų apsaugos taisykles. Valstybės turėtų stebėti, ar gyventojai visoje jų teritorijoje gali pasiekti banknotus ir monetas, o sutrikus elektroniniams atsiskaitymams – turėti grynųjų sistemos atsparumo planus. Tokia kryptis svarbi todėl, kad mokėjimų sistema, pagrįsta vien elektra ir ryšiu, būtų patogi, bet pažeidžiama.
Grynieji greičiausiai nebebus dominuojanti kasdienio atsiskaitymo forma, tačiau tai nereiškia, kad jie taps nereikalingi. Jų vertė vis labiau slypės ne operacijų greityje, o galimybėje atsiskaityti nepriklausomai nuo techninės infrastruktūros, išlaikyti didesnį privatumą ir suteikti pasirinkimą žmonėms, kurie negali arba nenori naudotis vien skaitmeniniais kanalais.
Tikrasis pasirinkimas nėra tarp senų banknotų ir pažangios technologijos. Klausimas – ar žmogus ateityje turės kelis tarpusavyje papildančius mokėjimo būdus, ar bus priverstas priklausyti nuo vieno kanalo. Skaitmeninis euras galėtų išplėsti viešųjų pinigų naudojimą skaitmeninėje erdvėje. Tačiau jo patikimumas priklausys nuo to, ar kartu bus išsaugota reali teisė naudotis grynaisiais.
Šaltiniai
Europos Centrinis Bankas. (2024). Study on the payment attitudes of consumers in the euro area 2024. https://www.ecb.europa.eu/stats/ecb_surveys/space/html/ecb.space2024~19d46f0f17.lt.html
Europos Sąjungos Taryba. (2025). Single currency: Council agrees position on the digital euro and on strengthening the role of cash. https://www.consilium.europa.eu/en/press/press-releases/2025/12/19/single-currency-council-agrees-position-on-the-digital-euro-and-on-strengthening-the-role-of-cash/
Lietuvos bankas. (2026). Grynųjų pinigų prieinamumas. https://www.lb.lt/lt/grynuju-pinigu-prieinamumas-bankomatai
DAO narių vertinimas
Straipsnio publikavimą patvirtino 5 iš 5 priskirtų DAO narių
Straipsnis aiškiai ir suprantamai nagrinėja grynųjų pinigų nykimo tendencijas ir jų teisinį statusą, kas yra aktualu daugeliui skaitytojų. Jame pateikiama naudinga informacija apie mokėjimo priemonių pokyčius ir grynųjų pinigų svarbą skirtingoms gyventojų grupėms.
Straipsnis pateikia tikslią informaciją apie grynųjų pinigų naudojimą ir jų teisinę padėtį, remiasi oficialiais duomenimis, todėl atitinka etikos standartus. Jame taip pat nepasitaiko dezinformacijos ar manipuliacijos.
Straipsnis yra aktualus ir savalaikis, nes nagrinėja grynųjų pinigų naudojimo tendencijas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje, kas yra svarbu šiuolaikinėje skaitmeninių mokėjimų eroje. Be to, jis suteikia vertingos informacijos apie teisinius aspektus, susijusius su grynųjų pinigų priėmimu, kas gali būti naudinga plačiajai auditorijai.
Straipsnis pateikia svarbią informaciją apie grynųjų pinigų naudojimą ir jų teisinę padėtį, kas yra aktualu visuomenei, ypač vyresniems žmonėms ir mažas pajamas gaunantiems asmenims. Jame analizuojami pokyčiai atsiskaitymo įpročiuose ir grynųjų pinigų svarba, todėl jis yra konstruktyvus ir informatyvus.
Straipsnis pateikia objektyvią informaciją apie grynųjų pinigų naudojimą ir jų teisinę padėtį, neskatindamas nepagrįsto nerimo. Jame išlaikytas psichologiškai saugus tonas, kuris padeda skaitytojams geriau suprasti temą.
