Ar ji gali lemti sėkmes ir nesėkmes joje?
Pirmiausia – keli pastebėjimai iš šių laikų Lietuvos. 1990–1992 m. laikotarpio nevertinsime, nes tuomet beveik visi buvo naujokai politikoje.
1993 m. ministru pirmininku tapo Šleževičius – politikos naujokas. Ir buvo visai neblogas premjeras iki indėlio atsiėmimo. O patyręs Kubilius liko vienu prasčiausiai vertinamų premjerų per visą dabartinę Lietuvos istoriją.
Toliau turėjome įvairius lyderius – su patirtimi (Brazauskas, Grybauskaitė, Butkevičius ir kiti) ir be jos (Paulauskas, Nausėda ir t. t.). Ir jų pasiekimai buvo, ir tebėra, įvairūs.
V. Zelenskis – į politiką įžengė neturėdamas politinės patirties
Įdomiau pažvelgti į Europos politikus, kurie į politiką įžengė neturėdami politinės patirties (t. y. neužėmė renkamos pareigybės, nebuvo partijų nariai ar valdžios institucijų darbuotojai) ir pasiekė reikšmingą sėkmę, tapdami vyriausybių vadovais ar įtakingais lyderiais.
Tarp tokių – V. Zelenskis (čia komentarų nereikia), S. Berlusconi (vienas ilgiausiai dirbusių Italijos premjerų, nepaisant kontroversijų), dar vienas italas G. Conte, teisės profesorius, neturėjęs politinės patirties, 2018 m. paskirtas ministru pirmininku kaip kompromisinis kandidatas koalicinei vyriausybei, vadovavo dviems vyriausybėms. Taip pat ispanas Pablo Iglesias – akademikas, įkūręs „Podemos“ partiją ir vėliau ėjęs vicepremjero pareigas. Ir šis sąrašas gali būti tęsiamas.
Tad nėra vieno kurpalio
Tiek politikai su patirtimi, tiek ir be jos gali būti sėkmingi, ir nebūtinai. Tačiau kai vienas ar kitas politikas paskiriamas į tam tikras pareigas, demokratijos normos reikalauja pradžioje jam suteikti pasitikėjimo kreditą, o vėliau jį vertinti pagal konkrečius darbus.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
