Tiesiog pagalvokit: ką turi bendro su 1918-siais asmeniškai Vytautas Landsbergis, gimęs 1932-siais? Kokiu pagrindu jis privatizavo Signatarų namus savo patriotinės neapykantos pamokslams?
Kodėl negali ten pasisakyti tikrųjų signatarų palikuonys, istorikai, skaityti eiles poetai? Nors yra viena kalba, kuri jam derėtų tą dieną ir toje vietoje.
Kalba, kuri tau padėtų, artėjant tiesos akimirkai. Išeik, Vytautai, ilgokai nieko nesakyk, kad žmonės nuščiuvę sutelktų visą dėmesį. Ir pasakyk savo šalies žmonėms:
„Mielieji, su jumis pragyvenau savo gyvenimą. Mes kartu buvom ir daug padarėm, daug tikėjomės, daug ir klydom.
Dabar esu senas ir mano gyvenimas baigiasi. Prieš stojant prieš Jo veidą man nebereikia jokios laimės, jokios garbės ir jokių titulų.
Vardan tos Lietuvos noriu Tautos susitaikymo ir atleidimo už tai, ką esu blogo tyčia ar netyčia padaręs.
Dabar stoviu prieš Dievą ir prieš jus vienas, nuoga širdimi ir prašau: Atleiskit”.
Tada nusiimk kepurę, žemai žemai nusilenk žmonėms, dar truputį patylėk. Išeik iš to balkonėlio ir niekada į jį nebegrįžk.
