Airijoje priimtas prieštaringas „neapykantos nusikaltimų“ įstatymas
Airijoje visus reikiamus priėmimo etapus praėjo įstatymo projektas, kuris numato reikšmingai griežtesnes bausmes už neapykanta motyvuotus nusikaltimus[1].
Įstatymo projekte numatytos griežtesnės laisvės atėmimo bausmės už tam tikrus nusikaltimus, jei bus įrodyta, kad jie padaryti dėl neapykantos, arba jei neapykanta buvo atvirai demonstruojama ir viešai reiškiama demonstruojama.
Pavyzdžiui, didesnės bausmės bus skiriamas už užpuolimą dėl neapykantos arba turto sugadinimą, siejamą su neapykanta tam tikrai asmenų grupei.
Teigiama, kad įstatymo pokyčiu siekiama apsaugoti žmonės, prieš kuriuos nukreiptas smurtas dėl tam tikrų tapatybės požymių, įskaitant rasę, odos spalvą, tautybę, religiją, nacionalinę ar etninę kilmę, negalią, lytį, lyties požymius ir seksualinę orientaciją.
Vis dėlto, dar iki priėmimo įstatymas spėjo sulaukti ne tik kritikos pačioje Airijoje, tačiau ir pasaulyje. Teisės akto kritikai atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymas gali paskatinti cenzūrą, žmonių raiškos ir žodžio laisvės apribojimus bei paskatinti susiskaldymą bei priešiškumą.
Pažeidžiamų apsauga ar žodžio laisvės suvaržymas?
„Priimti sprendimą panaikinti nuostatas dėl smurto ar neapykantos kurstymo buvo sunku, tačiau reikėjo žengti į priekį, kad neapykantos nusikaltimų nuostatos būtų įtvirtintos įstatyme raštu“, – sakė Airijos teisingumo ministrė Helen McEntee.
Jos teigimu, Vyriausybės pareiga yra užtikrinti, kad žmonės būtų apsaugoti nuo nusikaltimų, ypač tais atvejais, kai šie nusikaltimai yra nukreipti prieš juos dėl jų pačių egzistavimo.
„Žinia yra aiški: neapykanta ir smurtas prieš kitus dėl to, kas jie yra, nebus toleruojami, ir dabar tai atsispindės įstatymuose“, – pridūrė ministrė.
Vis dėlto, šis įstatymas Airijoje tapo aktyvių ir ne visada konstruktyvių piliečių, aktyvistų ir politikų diskusijų objektu.
Naujasis įstatymo projektas, pavadintas 2022 m. Baudžiamojo teisingumo (smurto ar neapykantos kurstymo ir neapykantos nusikaltimų) įstatymo projektu, buvo rengiamas jau kurį laiką ir skirtas atnaujinti 1989 m. Neapykantos kurstymo įstatymą[2].
Pastarasis, priimtas dar iki socialinės žiniasklaidos išplitimo, neapėmė tokių klausimų kaip lyties išraiška ar tapatybė, negalia ar etninė priklausomybė. Jis taip pat leidžia asmenims, kurie buvo apkaltinti neapykantos kurstymu naudojant įžeidžiančią ar grasinančią retorika gintis „dėl nežinojimo“.
Pagal naująjį įstatymą asmuo bus atsakingas už neapykantos nusikaltimą, net jei teigia, kad tai nebuvo tyčinis nusikaltimas. Jei asmuo bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jo bylose bus nurodyta, kad jis padarė neapykantos nusikaltimą. Įstatymo projektas leis prokurorams, iškeliant bylą pagal naująjį įstatymą, remtis asmens naudojamais gestais, simboliais ar įžeidimais.
Naujame teisės akte neapykantos nusikaltimai įvardijami kaip veiksmai, padaryti prieš asmenis, kurie patenka į šių saugomų požymių grupę: rasė, odos spalva, tautybė, religija, nacionalinė ar etninė kilmė, lytis, lyties požymiai, seksualinė orientacija ir negalia. Įstatymo projekte taip pat numatyta baudžiamoji atsakomybė už genocido neigimą.
Įstatymo projektu taip pat būtų suteikta daugiau įgaliojimų policijai. Pavyzdžiui, teisės akto 15 skirsnyje Airijos policijai suteikiami platūs kratos ir konfiskavimo įgaliojimai, susiję su neapykantos nusikaltimais.
Asmenims, pripažintiems kaltais dėl neapykantos nusikaltimų, gali būti skiriamos baudos arba laisvės atėmimo bausmės.
Kultūrinių karų akivaizdoje įstatymas gali tapti žalingu
Vis dėlto, įstatymas vertinamas ne tik kaip tam tikrų asmenų grupių apsauga, bet ir kaip bandymas paveikti žmonių teisę į nuomonę ir jos išraiška. Tai ypač aktualu tampa dabar ypač suaktyvėjusių kultūrinių karų akivaizdoje.
Kritikai teigia, kad įstatymo projekte pateiktas neapykantos apibrėžimas yra neaiškus, ir nerimauja, kad tai reiškia žodžio laisvės varžymą, o įstatymo projekto šalininkai teigia, kad šis teisės aktas padės apsaugoti tam tikras grupes, į kurias iki šiol nebuvo atsižvelgiama[4]. Daug kritikos įstatymo projektas sulaukia ir dėl žodžio bei religijos laisvės. Manoma, kad įstatymas gali turėti rimtų pasekmių visiems, norintiems diskutuoti transseksualų teisių ir migracijos klausimais[4].
Kritikos nestinga ir užsienyje: įstatymą viešai sukritikavo JAV technologijų milijonierius Elonas Muskas, buvusio JAV prezidento sūnus Donaldas Trumpas jaunesnysis ir Ohajo respublikonų senatorius JD Vance’as, kuris palygino įstatymą su „cenzūriniu Kinijos, Mianmaro arba Irano elgesiu“.
Kritikai teigia, kad įstatymu bandoma užgniaužti ir kriminalizuoti pokalbius viešojoje erdvėje, ypač tokiomis visuomenę vis dar skaldančiomis temomis, kaip translytiškumas, seksualinė orientacija, socialinė lytis ir t.t.
Kaip teigia Pietryčių technikos universiteto Voterforde pasaulio religijų ir socialinės etikos dėstytoja Colette Colfer, jai rimtą susirūpinimą kelia įstatymo projekte pateiktas lyties apibrėžimas, mat teisės akte „lytis“ apibrėžiama kaip lytis, su kuria asmuo tapatinasi arba kuriai teikia pirmenybę, ir apima translyčių asmenų tapatybes ir lytis.
„Tai rodo, kad lytinė tapatybė, o ne biologinė lytis turėtų būti svarbesnė teisės, visuomenės ir kultūros klausimais. Pagal šią teoriją, pavyzdžiui, biologiniai vyrai, kurie identifikuojasi kaip moterys, turėtų varžytis moterų sporto šakose. O juk daugelis žmonių mano, kad tai labai nesąžininga moterų ir mergaičių, kurios iš prigimties yra nepalankioje padėtyje, nes nepraėjo vyriškojo lytinio brendimo, atžvilgiu“, – sakė C. Colfer.
C. Colfer teigia, kad nors translyčių asmenų diskriminacija turi būti sprendžiama, diskusijos apie lytinę tapatybę taip pat turi būti leidžiamos nebijant asmeninių išpuolių, pragyvenimo šaltinio praradimo ar net realios, fizinės laisvės atėmimo bausmės.
Šiuo metu Europos Sąjunga (ES) nereikalauja, kad valstybės narės priimtų teisės aktus, susijusius su neapykantos nusikaltimais, tačiau iš jų tikimasi, kad jos laikysis tam tikrų ES teisėje nustatytų principų, įskaitant kovos su diskriminacija ir lygybės skatinimo principus.
Airijos policijos duomenys rodo, kad 2023 m. buvo įvykdytas 651 neapykantos nusikaltimas: 12 proc. daugiau nei ankstesniais metais. Dažniausi diskriminaciniai motyvai šiuose užfiksuotuose nusikaltimuose buvo priskiriami prie priešiškų rasės, tautybės ir seksualinės orientacijos motyvų.
