- Afrika: perversmas po perversmo ir vėl perversmas
- Buvo daugiau nei 200 perversmo atvejų Afrikoje
- Mažėjęs jėgos naudojimo atvejų skaičius Afrikoje vėl auga
Afrika: perversmas po perversmo ir vėl perversmas
Rugpjūčio pabaigoje kariškių grupė užgrobė valdžią Gabone. Jie atšaukė praėjusių prezidento rinkimų rezultatus, o gatvėse susirinkusiems ir karius sveikinusiems piliečiams pasiūlė grįžti namo. Jeigu jiems pavyks išlaikyti valdžią, tai bus aštuntas iš eilės perversmas Vakarų ir Centrinėje Afrikoje nuo 2020 metų. [1]
Tik prieš mėnesį karinis perversmas buvo įvykdytas Nigeryje.
2022 metais du perversmai įvyko Burkina Faso, nesėkmingai buvo mėgina jėga užimti valdžią Bisau Gvinėjoje, Gambijoje ir San Tomėje ir Prinsipėje.
Praėjusiais metais aukštas pareigas einantis Afrikos sąjungos atstovas Musa Faki Mahamatas (Moussa Faki Mahamat) išreiškė susirūpinimą dėl to, kad atgimsta nekonstitucinės valdžios perėmimo būdas.
Buvo daugiau nei 200 perversmo atvejų Afrikoje
Apžvalgininkai pastebi, kad po nepriklausomybės paskelbimo prabėgus keliems dešimtmečiais, kariniai perversmai tapo įprasta kai kurių regionų gyvenimo dalimi. Vėliau atėjo sąlyginio stabilumo laikotarpis, o pastaruoju metu vėl ėmė augti perversmų skaičius.
Perversmą galima apibūdinti, kaip neteisėtą kariškių ar civilių bandymą nušalinti nuo valdžios veikiančius asmenis.
Dviejų amerikiečių mokslininkų, Džonatano Pauelo (Jonathan Powell) ir Kleitono Tainos (Clayton Thyne) atliktas tyrimas parodė, kad nuo XX amžiaus vidurio tokių bandymų Afrikoje buvo daugiau negu 200. Maždaug pusė jų buvo sėkmingi, tačiau kartais perversmo organizatoriai teigia, kad tai nebuvo perversmas. [2]
2017 metais po perversmo Zimbabvėje baigėsi 37 metus trukęs Roberto Mugabės (Robert Mugabe) valdymas. Vėliau per televiziją kalbėjęs perversmo organizatorius, generolas-majoras Sibusijo Mojo (Sibusiso Moyo) neigė, kad tai buvo perversmas.
2021 metų balandį, po Čado lyderio Idriso Debės (Idriss Déby) mirties armija laikinuoju šalies vadovu paskyrė pereinamajai karinei tarnybai vadovavusį velionio sūnų. Priešininkai tokius veiksmus įvertino kaip dinastijos perversmą.
„Perversmų lyderiai, norėdami atrodyti legitymūs, beveik visuomet neigia, kad jų veiksmai buvo perversmas“, - patikslino D. Pauelis.
Bendras perversmų nuo 1960 iki 2000 skaičius siekia maždaug po keturis per metus. [3]
D. Pauelo nuomone, įvertinus nestabilumą, fiksuojamą daugelyje Afrikos valstybių, tai neturėtų stebinti: „Afrikos šalyse apstu perversmus skatinančių sąlygų, kurioms priskirtinas skurdas ir žemi ekonominiai rodikliai. Kai šalyje įvyksta vienas perversmas, jis dažnai
Mažėjęs jėgos naudojimo atvejų skaičius Afrikoje vėl auga
XXI a. pradžioje perversmų skaičius sumažėjo, tačiau pastaruoju metu jis vėl auga. 2020 metais įvyko tik vienas perversmas Malyje. 2021 m. jų buvo jau penki – Čade, Malyje, Gvinėjoje, Sudane ir Nigeryje.
2022 metais vėl buvo penki bandymai, du iš kurių, ir abu Burkina Fasoje, buvo sėkmingi. [4]
Nduujisi Kristianas Ani (Ndubuisi Christian Ani) iš Kvazulu Natalo universiteto mano, kad perversmų skaičius išaugo dėl to, jog žmonės siekia nuversti ilgus metus valdžiusius diktatorius.
„Nors tautos sukilimai yra legitymūs ir jiems vadovauja tauta, dažniausiai jų sėkmę lemia tai, kokius sprendimus priima kariškiai“, - patikslino jis.
Buvusi Malio užsienio reikalų ministrė Kamisa Kamara (Kamissa Camara) mano, kad egzistuoja per mažai įtikinamų argumentų, kurie paaiškintų, kodėl Sahelyje pastaraisiais metais vyksta tiek daug pervesmų, lėmusių tai, kad regionas gavo „Perversmų juostos“ pavadinimą. [5]
„Visiškai teisinga empiriškai teigti, kad šiuo metu minėtas regionas yra pasaulinė perversmų sostinė“, - teigia D. Pauelis
„Tai labai skirtingos šalys. Jų ginkluotosios pajėgos nelabai bendrauja tarpusavyje. Taip, kai kurie geopolitikos, saugumo ir kultūros klausimai yra panašūs. Tačiau universalaus pagrindimo nėra“, - pabrėžia šiuo metu Amerikos Taikos institute patarėjos Afrikos klausimais pareigas einanti K. Kamara.
Kaip ir K. Kamara, Fatajus Ali (Fatai Alli), buvęs Nigerio kareivis, o šiuo metu Portsmuto universiteto darbuotojas ir saugumo Vakarų Afrikoje klausimų ekspertas, teigia, kad vienu iš perversmų skaičių lemiančių veiksnių yra Prancūzijos politinis, ekonominis ir kultūrinis poveikis regionui.
Afrika pergyveno daugiau perversmų negu bet kuris kitas kontinentas. Iš 18, nuo 2017 metų pasaulyje įvykusių perversmų, tik vienas – 2021 m. perversmas Birmoje, įvyko ne Juodajame žemyne.
Daugiausia bandymų perimti valdžią buvo Sudane, net 16-a, šeši iš kurių buvo sėkmingi. 2019 metais po didžiulių protestų nuo valdžios buvo nušalintas ilgametis lyderis Omaras al Baširas (Omar al-Bashir). Beje, jis pats į valdžią atėjo po 1989 metais įvykdyto perversmo. [6]
Burkina Faso įvyko daugiausia sėkmingų perversmų. Tokių buvo devyni ir vienas perversmas nepavyko.
Nigeryje, po 1966 metais paskelbtos nepriklausomybės, iki į valdžią 1993 metais ateinant generolui Saniui Abačiui (Sani Abacha), kilo aštuoni perversmai. Nepaisant to, nuo 1999 metų valdžia šioje Afrikos valstybėje perleidžiama demokratiniu keliu.
Burundžio istorijoje užfiksuoti vienuolika perversmų, dažniausiai kilę dėl hutų ir tutsių genčių nesutarimų.
Siera Leonėje 1967 - 1968 metais įvyko trys perversmai, 1971 metais - dar vienas. 1992 – 1997 metais mėgina surengti dar penkis.
Ganoje per du dešimtmečius karinių perversmų buvo aštuoni. Pirmas surengtas dar 1966 metais, kuomet nuo valdžios buvo nušalintas Kvamė Nkruma (Kwame Nkrumah), o kitąmet buvo surengtas nepavykęs perversmas. [7]
2021 metais generalinis JTO sekretorius Antonijus Guterešas (António Guterres) pareiškė, kad kariniai perversmai vėl tampa rutina. Jis perspėjo, kad geopolitiniai nesutarimai trukdo tarptautiniam bendradarbiavimui ir viršų paima nebaudžiamumo pojūtis.
