Miesteliuose ir regionuose esančios bei reikalavimų neatitinkančios gydymo įstaigos būtų priverstos užsidaryti
Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys ir toliau ruošiasi įgyvendinti tikriausiai tik jam vienam suprantamas reformas, kuriomis jau šį kartą bus siekiama galutinai pribaigti sveikatos įstaigas, turinčias mažiau kaip 1 200 pacientų. Taigi, tvarką ministras paaiškina paprastai – tokių įstaigų gydytojai, slaugytojai bei registratorės darbo netektų iškart, o pacientams automatiškai nebepriklausytų nemokamos sveikatos priežiūros paslaugos, nesvarbu, kad už jas jie susimoka valstybei mokėdami mokesčius. Tokioms žymiojo ministro reformoms pastabų jau turi ir Valstybės kontrolė, kuriai taip pat pritrūko aiškumo, kaip visa tai turėtų vykti.
A. Dulkys sveikatos reformose – it piktoji fėja su burtų lazdele, kur pamoja, ten viską naikina. Panašu, kad ministrui labai nepatinka šalies sveikatos įstaigos, gal todėl šis ir pamanė, kad geriau jas visai būtų jas nušluoti nuo žemės paviršiaus. O kas toliau? A. Dulkys su savo komanda puls iš naujo kurti sveikatos sistemą? Vargu. Bet, kad gyventojų laukia sunkūs laikai, jau net nebelieka abejonių.
Išgyvens tik stipriausieji. Matyt, toks yra šio sveikatos apsaugos ministro kredo.
Tačiau nukentės ne tik tokių gydymo įstaigų personalas, bet ir regionų pacientai, kurie nebeturės, kur gydytis. Tokiu atveju į A. Dulkio akiratį papultų 75 gydymo įstaigos, neturinčios tiek pacientų, kiek yra numatyta minimame teisės akto projekte.
Tokio teisės akto projekto nuostatose numatoma, kad gydymo įstaigos negautų finansavimo iš ligonių kasų, jei praėjus 3 metams nuo jų įkūrimo, turėtų mažiau nei 1 200 prie jų prisirašiusių pacientų, taip pat ir tai, kad šeimos gydytojai savo paslaugas turėtų teikti visą parą. Numatytos ir paslaugų apimtys, teikiamos pacientams, atsižvelgiant į savivaldybės dydį.
Taigi, viskas labai paprasta. Anot Lietuvos šeimos gydytojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojos Almos Astafjevos, jei įsigaliotų toks teisės aktų projektas, tą pačią akimirką savo duris būtų priverstos užverti gydymo įstaigos, net jeigu prie jų yra prisirašę 1090 pacientų. Tokiu atveju tokio miestelio pacientams iki artimiausios gydymo įstaigos tektų sukarti 30-40 kilometrų, o gyventojai susidurtų su problemomis ne tik dėl atstumo, bet ir dėl viešojo transporto, mat jo paprasčiausiai čia nėra[3].
Pokyčiai lemtų, kad eilės planinėms paslaugoms gauti vėl ilgėtų
Kadangi pagal naujus pakeitimus šeimos gydytojai turėtų budėti visą parą, tai reiškia, kad kitą parą jie tiesiog nedirbtų, teigia A. Astafjeva. Tokiu atveju vėl ilgėtų eilės planiniams pacientams, o gydymo įstaigoms dar ir tektų papildoma finansinė našta, mat dėl kelių pacientų jos turėtų gydytojams mokėti naktiniu tarifu, o šventiniu laikotarpiu – tarifas dar didesnis[3].
Tačiau reaguodama į tokius nuogąstavimus Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) atsikirto – dirbti naktį šeimos gydytojų nevers ir šiuo metu, pasak ministerijos, tik VšĮ Centro poliklinika Vilniaus miesto savivaldybėje užtikrina šių paslaugų teikimą 59 pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose (PASPĮ) pagal sutartis Vilniaus mieste, ko akivaizdžiai esą neužtenka.
SAM tvirtinimu, šią problemą būtina spręsti ir dėl pacientų pertekliaus priėmimo skyriuose ligoninėse, mat dabar yra fiksuojamas jų perteklius, o šeimos gydytojų pasiekiamumas ilgesnį laiką padėtų tai sureguliuoti. Pavyzdžiui, planuojama keisti nuostatą, kad pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos būtų prieinamos ne visą parą, bet 12 valandų.
Ministerija tokius pokyčius grindžia tuo, jog mažų savivaldybių gyventojai esą ir dabar ne visada gauna šeimos gydytojų paslaugas visą dieną, o kadangi finansavimas tiek didelių, tiek mažesnių savivaldybių įstaigoms sudaromas vienodomis sąlygomis, mažųjų savivaldybių gyventojams taip pat esą turėtų būti užtikrinamas toks pat pirminės sveikatos priežiūros paslaugų paketas.
Todėl, pasak SAM, svarstomu projektu reglamentuojama, kokio dydžio savivaldybėms bazinio paslaugų paketo paslaugas reikia užtikrinti savo teritorijoje, o kokias gyventojai gali gauti, pavyzdžiui, gretimose savivaldybėse.
V. Kasiulevičius įsitikinęs, kad tokiais būdais mėginama palaužti šeimos gydytojus
Logikos tokiuose A. Dulkio vadovaujamos ministerijos užmojuose nerado ir VU Medicinos fakulteto prodekanas, šeimos gydytojas prof. Vytautas Kasiulevičius. Anot jo, priėmus tokį sprendimą tampa aišku, kad iš mažų įstaigų esą turi išnykti ir gydytojai psichiatrai, mat norint įdarbinti tokį specialistą, įstaigai bus privalu prirašyti bent 5 000 pacientų (šis skaičius numatytas naujajame projekte)[3].
Pasak jo, turbūt visos šios priemonės padės palaužti ypatingai privačiame sektoriuje dirbančių šeimos gydytojų pasipriešinimą reformai, kai bus kuriami vadinamieji sveikatos priežiūros centrai. Tačiau, V. Kasiulevičiaus teigimu, vargu, ar valdantieji patys nuoširdžiai tiki tuo, kad tokios priemonės pagerins sveikatos priežiūros paslaugas pacientams.
Šie reikalavimai išimtinai nebūtų taikomi tik kariuomenės, Vidaus reikalų ministerijos, Respublikinio priklausomybės ligų centro ir laisvės atėmimo vietų asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, esančioms savivaldybėse, kuriose gyventojų skaičius mažesnis nei 7 500. Išimtys taip pat bus taikomos ir pirmines ambulatorines psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, jei nuo jų įsteigimo bus nepraėję 2 metai.
V. Kasiulevičius sukritikavo ir sprendimą šeimos gydytojus įdarbinti ir naktimis, tokiu būdu siekiant sumažinti krūvius ligoninių priėmimuose. Visgi, pasak jo, net ir naktinis šeimos gydytojas pacientui, besiskundžiančiam dėl krūtinės skausmų, vis tiek rašys siuntimą į ligoninę. Skirtumas esą bus tik tas, kad pacientas į ligoninę papuls valanda vėliau nei įprastai.
Kuo daugiau įstaigų „pribaigs“, tuo sveikatos priežiūros sistema „geriau funkcionuos“
O štai, kol tiesiogiai dar nenukentėjome nuo tokios nebeveikiančios sveikatos apsaugos sistemos Lietuvoje, galime kiek ir papokštauti. Visgi, nepamirškime, kad dažniausiai juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis, tad pažvelgus racionaliai, A. Dulkio nesusišnekėjimai su visuomene jau tampa nebejuokingi.
Buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga negailėjo kritikos A. Dulkiui, o kritikuoti išties yra už ką. Jis dabartinę reformą įvardijo kaip „naują išprotėjimo lygį“.
Anot A. Verygos, dabartinis ministras naiviai tikisi, kad vadybiškai pribaigiant mažiau kaip 1 200 pacientų turinčias gydymo įstaigas neva „padidės paslaugų prieinamumas“, lyg tai, pasak politiko, kažkaip lemtų, jog tokios įstaigos su kažkuo pribaigtos bendradarbiautų, persikvalifikuotų iš sveikatos priežiūros į pavėžėjimo įstaigą ir pan.
„Kai klausau ministro A. Dulkio kalbų apie sveikatos sistemą, man susidaro įspūdis, kad tas kalbas rašo ChatGPT. Žodžiai teisingi, frazės girdėtos, logikos ir ryšio nerasta. Gaila, kad patikrinti nėra kaip“, – sarkazmo neslėpė parlamentaras.
Valstybės kontrolei minėtoje gydymo įstaigų pertvarkoje pritrūko aiškumo
Tačiau naujoji tvarka nesuprantama ne tik šalies šeimos gydytojams, bet ir Valstybės kontrolei. Pastarajai atlikus sveikatos priežiūros tinklo pertvarkos apžvalgą paaiškėjo tai, kad niekas nepaaiškėjo.
Aukščiausioji audito institucija nurodė, kad tokios apžvalgos tikslas yra prasidedant šiai pertvarkai laiku informuoti apie galimas rizikas, kad reforma įvyktų kaip įmanoma sklandžiau.
„Atkreipiame dėmesį, kad sveikatos sistemos dalyviams trūksta aiškumo apie planuojamą gydymo įstaigų tinklo struktūrą, jų teikiamų paslaugų apimtis ir pan. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į nevienodą specialistų pasiskirstymą šalies regionuose“, – teigiama Valstybės kontrolės pranešime.
Atlikus apžvalgą paaiškėjo, kad naujas paslaugų tinklas efektyviai veiks tik tada, kai šalyje bus pakankamai sveikatos priežiūros specialistų, o analizė apie tai, kiek ir kokių specialistų reikės 2022 metų pabaigoje dar nebuvo atlikta, nors naujasis paslaugų modelis turi įsigalioti jau nuo šių metų rugpjūčio.
„Pertvarkos sėkmei labai svarbus pakankamas slaugytojų skaičius (o jų, pertvarkius tinklą, reikės daugiau), tačiau 2000–2019 m. baigusiųjų slaugos studijas mažėjo, 2020–2022 m. stojančiųjų skaičius išlieka labai panašus, o valstybės finansuojamų vietų slaugos studijų programose mažėja. 2020 m. turėtą pasiekti slaugytojų ir gydytojų skaičiaus santykį (2:1) dabar planuojama pasiekti iki 2025 m.“ – nurodo Valstybės kontrolė[4].
Primename, kad „vyšnaitė ant torto“ – tai šių metų pradžioje SAM paskelbti užmojai apie šeimos gydytojų instituto pertvarką apribojant gyventojų galimybes pasirinkti šeimos gydytoją. Tad įdomu, kaip ministerija spręs šį klausimą atimant iš rajonų gyventojų galimybes lankytis pagal gyvenamą vietą priklausančiose įstaigose?
