Gyveno kartą asiliukas…
Taip prasideda tūkstančiai pasakų, taip pradėsiu ir šį pasakojimą. Asiliukas, pasirodo, svajojo apie skaitmeninius pinigus, o kartu ir jų bijojo. O be reikalo. Bijoti reikia ne pinigų – bijoti reikia, kai už pinigus nieko negali nusipirkti.
Vaikas būdamas girdėjau vyrus kalbant apie Chruščiovo pažadus, kad 1980 metais gyvensime komunizme. Tuo metu nelabai supratau, kas tai. Atėjo tie 1980-ieji, bet komunizmo dar nebuvo matyti. Per istorijos pamoką paprašiau mokytojos paaiškinti, kas yra komunizmas ir su kuo jį valgyti.
Mokytoja tiksliai išaiškino komunizmo esmę – iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius
Svarbiausias man į atmintį įstrigęs komunizmo „atributas“ – tai pinigų panaikinimas.
Pavyzdys. Dirbi už dyką. Prisireikė televizoriaus, nuėjai į parduotuvę (gal greičiau į atiduotuvę) ir pasiėmei. Ir taip su viskuo. Imi tik tiek, kiek reikia, nes esi sąmoningas komunistinis pilietis.
– O jei aš čiupsiu visus tris? – klausia manyje tupintis buržuazinis savanaudis.
– Kam tau trys televizoriai? – į klausimą klausimu atsako mokytoja. – Tu imsi tiek, kiek tau bus reikalinga. Tu būsi toks sąmoningas.
Imi, kiek reikia, o dirbi tiek, kiek jėgos ir gebėjimai leidžia. Atrodo gražiai, bet…
Juokas juokais, bet horizonte komunizmą jau matau, ir jį atneša ne skaitmeninis euras, o…
Buvo lietingas ruduo. Tėtis gulėjo ligoninėje, brolis buvo dar mažas.
Su mama klampojome bulvių lauke ir rinkome bulves. Ne tik rinkome, bet ir valėme nuo jų tirštą purvo masę. Guminiai batai klimpo purve ir aplipdavo juo taip, kad greitai batai virsdavo sunkiomis kaladėmis. Štai taip vargome dviese su mama tą šaltą, lietingą ir darganotą rudenį. Bet bulves nukasėme ir saugiai susandėliavome.
Kolūkių laukuose buvo prasčiau. Daug bulvių tą rudenį liko laukuose ir supuvo. LTSR apėmė bulvių krizė. Kadangi laikai buvo jau ne „tie“, valdžia nedrįso rekvizuoti žmonių derliaus ir pakartoti ukrainietišką Golodamorą. Rado subtilesnių svertų iš kaimiečių išvilioti bulves.
Tuo metu gyvenome visiško deficito sąlygomis. Trūko visko: marlės, perkelio (toks plonas audeklas), konservavimo dangtelių, batų, madingų drabužių… Sąrašą būtų galima tęsti iki begalybės.
Staiga parduotuvėse atsirado deficitinių prekių skyriai. Ten prekių kainos buvo didesnės, bet galėjai nusipirkti daug vertingų daiktų. Nuėjęs su mama į parduotuvę skubėdavau į tokį skyrių paspoksoti į prekes. Jaučiausi lyg užburtas vienoje vietoje matydamas tiek reikalingų prekių.
Tačiau ne viskas buvo taip paprasta. Net ir turėdamas kišenėje rublių šių prekių nusipirkti vien už pinigus negalėjai – turėjai pateikti pažymą, kad esi pridavęs reikalaujamą kiekį šakniavaisių: bulvių, burokėlių, morkų… Tik tada galėjai išsirinkti ir nusipirkti norimą prekę. Mama, nusprendusi nupirkti man itališkus džinsus, turėjo priduoti atitinkamą kiekį taip sunkiai mūsų kastų bulvių.
Kodėl aš tai pasakoju? Todėl, kad komunizmas jau tikrai ne už kalnų
Ir komunizmo sąlygomis pinigai (ar grynieji, ar elektroniniai, ar skaitmeniniai) jau nebevaidins tokio svarbaus vaidmens.
Kiek esate išdirbę socialinių valandų, ar esate savanoriavęs, ar buvote šeštadieninėje talkoje? Turėsite pateikti skaitmeninį įrodymą, kad esate visuomeniškai aktyvus ir nevengiate naudingo ir NEAPMOKAMO darbo. Be abejo, skaitmeniniame pažymėjime turės būti grafa apie praneštas negeroves ir antivisuomeniškai besielgiančius prašaliečius, kaimynus ar jums artimus žmones. Šioje grafoje sukauptus taškus bus galima laikyti auksiniais. Jie suteiks daug privilegijų.
Girdėjote apie keturių darbo dienų savaitę?
Laukiate? Tikitės, kad turėsite daugiau laiko sau? Jei taip, tada dar kartą perskaitykite straipsnio antraštę. Penktadienis, kurį valdžia žada jums „tipo“ dovanoti, ilgainiui bus paverstas savanorystės diena, tokiu lenininiu „subotniku“, per kurį jūs dirbsite nemokamai. Už tai gausite socialinių taškų, kreditų, bonusų ar kitokių „tugrikų“, už kuriuos sudėję su turimais skaitmeniniais eurais galėsite įsigyti taip geidžiamų prekių. Tai toks sovietinių kolūkinių darbadienių persikūnijimas.
Darbo dienų vis mažės, o socialinių darbo valandų, už kurias gausite taškų, suteiksiančių teisę į tam tikrą vartojimą, daugės.
Koks galutinis tikslas?
Galutinis tikslas – jums nejaučiant nusavinti jūsų uždirbtos vertės dalį, kuri yra perteklius, likęs po komunalinių mokesčių, išlaidų maistui ir kitoms būtiniausioms reikmėms. Pamažu eurai susikeis vietomis su už savanoriškai atliktą neapmokamą darbą gautais taškais ir praras savo vertę. Vertės karaliumi taps pažyma, „spravkė“, taškai už atidirbtas savanoriškas valandas. Ir tų valandų paroje gali būti daugiau nei aštuonios. Stachanovietiškas savanoriškas darbas ne už pinigus nėra draudžiamas ar ribojamas kažkokiais viršvalandžiais ar darbo teisės aktais. Ilgainiui savanoriško išdirbio normos didės, o įsigyti prekių galimybių mažės. Tai vadinama paprastu žodžiu – inkliuzyvinis kapitalizmas arba paprasčiau – vergovė.
Jūsų darbo pajamos eurais turės nepastebimai mažėti, o „pajamos“ taškais už išdirbtas valandas didėti, bet tik tiek, kad galėtumėte padengti būtiniausius poreikius. Pertekliaus, kurį galėtumėte susitaupyti ir vėliau išleisti į kažką tikrai vertinga, nebeliks. Gyvensime tikrame komunizme, apie kurį dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje kalbėjo draugas Nikita Chruščiovas: iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius.
Slava KPSS.
„Komunizmas savo antihumaniškumu yra istoriškai precedento neturintis dalykas; iki XX amžiaus jokioje šalyje nieko panašaus nebuvo… Komunizmas yra gyvybės neigimas, tai mirtina liga ir visos žmonijos mirtis“.
Aleksandras Solženycinas
