Seime prisiekė naujai paskirta, tačiau daug kritikos sulaukusi Valstybės kontrolierė I. Segalovičienė
Šiandien Seime prisiekė nauja Valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė, kuri šias pareigas užims penkerius metus. Jos priesaiką priėmė Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas Juozas Olekas. Seimas ją valstybės kontroliere paskyrė gegužės 6 d., tačiau jos kandidatūra sukėlė nemažai diskusijų – nuo pagyrų už patirtį iki kritikos dėl galimo prezidento Gitano Nausėdos poveikio ir kompetencijų trūkumo.
Irena Segalovičienė turi ilgametę patirtį viešajame sektoriuje. Prieš tapdama valstybės kontroliere, ji buvo prezidento vyriausioji patarėja, Ekonominės ir socialinės politikos grupės vadovė bei patarėja socialinės politikos klausimais. Nuo 2019 m. ji dirbo prezidentūroje, kur kuravo ekonomikos ir socialinės politikos sritis[1].
Anksčiau I. Segalovičienė užėmė įvairias pareigas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje – buvo Strateginių sprendimų paramos grupės vadovė, vykdė ir ministerijos kanclerio funkcijas. Kauno miesto savivaldybėje ji dirbo mero Visvaldo Matijošaičio patarėja socialiniais, švietimo ir bendradarbiavimo su nevyriausybinėmis organizacijomis klausimais.
Akademinėje srityje ji dėstė Kauno technologijos universitete (KTU) Viešosios politikos ir administravimo institute bei Viešojo administravimo katedroje, vadovavo baigiamiesiems darbams, dirbo Strateginio planavimo departamento kokybės vadove. Taip pat I. Segalovičienė buvo Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Nacionalinės reformos ekspertė.
Irena Segalovičienė yra baigusi KTU viešojo administravimo magistro studijas ir publikavusi mokslinius tyrimus viešojo administravimo temomis. Jos patirtis apima darbą tiek viešajame valdyme, tiek akademinėje srityje, tačiau daug kas abejoja ar ji turi pakankamai finansinio ir audito srities kompetencijų, reikalingų Valstybės kontrolės vadovo pareigoms. Be to, daugeliui užkliuvo jos glaudūs ryšiai su G. Nausėda.
Pateikus I. Segalovičienės kandidatūrą prasidėjo ginčai dėl skaidrumo ir atšalimo laikotarpio
I. Segalovičienės kandidatūrą į valstybės kontrolieres prezidentas Gitanas Nausėda pateikė dar balandžio 14 d., tačiau šis sprendimas iš karto sulaukė prieštaringų reakcijų. Ekspertai ir opozicija išsakė abejones dėl skaidrumo, galimo prezidento poveikio ir kandidatės kompetencijų.
Vilniaus universiteto profesorius Vitalis Nakrošis pavadino kandidatūrą „abejonių keliančia“, pabrėždamas, kad Valstybės kontrolė turi būti objektyvi ir nepriklausoma institucija.
„Ji dirbo prezidentūroje, tai kelia abejonių dėl jos galimo objektyvumo einant pareigas <…>. Kandidatai eiti valstybės kontrolieriaus pareigas turėtų būti atrenkami nuopelnų principu“, – sakė profesorius[2].
Vytauto Didžiojo universiteto docentas Remigijus Civinskas pridūrė, kad toks paskyrimas gali atspindėti patronažinę–klientinę sistemą:
„Gali būti, kad tai atliepia patronažinę–klientinę sistemą, ji yra tradicijos dalis. Tai reiškia, kad patronas yra tas, kuris skiria į postą, klientu tampa tas, kuris yra paskirtas į postą, yra tam tikri įsipareigojimai.“ Jis taip pat pabrėžė, kad asmeninis ryšys tarp prezidento ir kandidatės kelia nerimą: „Toks ryšys nėra labai sveikintinas, nes kandidatas renkamas ne pagal nuopelnus.“
„Transparency International“ Lietuvos skyriaus iniciatyvų vadovė Ieva Dunčikaitė akcentavo būtinybę išsklaidyti abejones dėl kandidatūros:
„Tokiais atvejais itin svarbu išsklaidyti abejones, kad sprendimą lėmė ne asmeniniai ryšiai, o objektyvus kandidatės tinkamumo vertinimas.“
Ji pabrėžė, kad Valstybės kontrolės veikla grindžiama nepriklausomumo, profesionalumo ir skaidrumo principais, todėl kandidatūra turi atitikti šiuos kriterijus.
Kritikai taip pat atkreipė dėmesį į politinio atšalimo laikotarpio būtinybę. R. Civinskas siūlė 3–5 metų atšalimo laikotarpį, kuris padėtų užtikrinti didesnį objektyvumą:
„Atšalimas leidžia tikėtis, kad tokių ryšių nebus, kad jie bus objektyvesni, nunyks arba nebus tokie artimi.“
Ironiška, kad pats prezidentas G. Nausėda anksčiau pabrėždavo atšalimo svarbą – jis atsisakė skirti buvusius ministrus Liną Linkevičių, Raimundą Karoblį ir Eimutį Misiūną į tam tikras pareigas, argumentuodamas politinio neutralumo stoka. Tačiau savo patarėjams, įskaitant I. Segalovičienę, jis tokio principo netaiko.
Opozicijos ir valdančiųjų nuomonės apie I. Segalovičienę išsiskyrė
Valdančiosios koalicijos lyderiai palaikė I. Segalovičienės kandidatūrą. „Nemuno aušros“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis balandį teigė[3]:
„Šiaip stipri kandidatė, antrą kadenciją dirbanti su prezidentu, turinti pakankamai ilgą patirtį, kuravo ekonomikos sritį. Aš manau, kad stiprus žmogus, iš tikrųjų, jos patirtis būtų didelis pliusas.“
Premjeras Gintautas Paluckas taip pat gyrė kandidatę:
„Mes savo ruožtu priimam pateiktą kandidatūrą, ją aptarinėsime frakcijose. O I. Segalovičienė turi reikalingas kompetencijas, yra patyrusi specialistė, manau, kad tai būtų stipri kandidatūra.“
Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis pabrėžė, kad Valstybės kontrolės vadovo pareigos nėra politinės:
„Ta pareigybė nėra politinė pareigybė: tai nėra nei politinės partijos, nei su politine pozicija susijusi pareigybė. O ar bus politinis neutralumas, kas privaloma Valstybės kontrolei, tai yra faktas.“
Tačiau opozicija laikėsi kitokios nuomonės. Liberalų frakcijos seniūnė Viktorija Čmilytė-Nielsen sakė:
„Tai atrodo negerai. Siūlyti žmones tiesiai iš savo artimiausios aplinkos, be jokios pertraukos, be atšalimo, yra itin bloga praktika.“
Konservatorius Mindaugas Lingė pridūrė, kad „kuriamas labai prastas precedentas. Ši institucija turi ypatingą, valstybės kontrolės ir audito, funkciją ir jai labai svarbus nepriklausomumo užtikrinimas.“
Buvusi premjerė Ingrida Šimonytė griežtai kritikavo Nausėdos sprendimą, lygindama jį su JAV prezidentu Donaldu Trumpu:
„Panašu, kad G. Nausėda nutarė perspjauti D. Trumpą, kuris kandidatūromis į svarbias valstybines pozicijas dažnu atveju pasirinko žmones, kurių niekaip nepavadinsi joms tinkamais – nei kompetencijos, nei etikos, nei institucijos tikslų ir uždavinių suvokimo prasme.“
Ji taip pat atkreipė dėmesį į skubotą kandidatūros teikimą: „Kandidatai vis dažniau atsiranda iš kepurės paskutinę minutę, apie kokį nors derinimą su Seimo frakcijomis kalbos išvis nėra.“
Prieš balsavimą I. Segalovičienė žadėjo skaidrumą ir nepriklausomumą nuo G. Nausėdos
Gegužės 6 d. Seimas per slaptą balsavimą patvirtino Segalovičienės kandidatūrą – už ją balsavo 69 parlamentarai, prieš buvo 25, susilaikė 7, o 4 biuleteniai buvo negaliojantys. Ji pakeitė penkerių metų kadenciją baigusį Mindaugą Macijauską. Prieš balsavimą Segalovičienė Seimo salėje pažadėjo[4]:
„Nepriklausomumas, rezultatyvumas, atskaitomybė ir skaidrumas, tai yra Valstybės kontrolės sritys, kuriose sieksiu užtikrinti aukščiausius standartus. Dirbsiu sąžiningai, drąsiai, atsakingai bei profesionaliai, gindama Lietuvos valstybės ir piliečių interesus.“
Tačiau opozicija išliko skeptiška. Mindaugas Lingė pabrėžė dvigubus standartus:
„Kaip lazda turi du galus, taip Prezidentūros kondicionieriai gali ir šildyti, ir šaldyti. Vienus šaldo, kitiems kuria šiltas vietas politiniams paskyrimams.“
Konservatorius Jurgis Razma stebėjosi, kodėl nebuvo pasiūlyta antroji M. Macijausko kadencija: „Aš įsivaizdavau, kad mes esam pasiekę valstybėje tokios brandos, kad gerai dirbantis vadovas galėtų tikėtis antros kadencijos.“ O. Liberalas Simonas Kairys pridūrė, kad po susitikimo su I. Segalovičiene neliko įsitikinimo, jog ji „gebės atsispirti politinėms įtakoms“.
Pats G. Nausėda, teikdamas kandidatūrą, gyrė I. Segalovičienę, vadindamas ją „nepaprastai darbščia, profesionalia, principinga ir vertybiškai orientuota kandidate, puikiai išmanančia vadybos principus ir pasirengusia siekti efektyvaus valstybės lėšų naudojimo.“ Jis taip pat tikino nedarysiantis įtakos jos darbui, o pati I. Segalovičienė patvirtino, kad esą „nepataikaus prezidentui.“
