N. Chomskis pateikė 10 visuomenės sąmonės valdymo metodų
Noamas Chomskis (Masačusetso technologijų instituto lingvistikos profesorius, filosofas, psichologas, politinis publicistas ir aktyvistas) pateikė 10 visuomenės sąmonės valdymo metodų, kuriuos taiko tiek žiniasklaida, tiek politikai, tiek valdžios struktūros.
(Ačiū Vidmantui Veselgai už priminimą.)
Štai tie metodai:
1. Dėmesio nukreipimas
Vienas pagrindinių kontrolės įrankių – tai dėmesio nukreipimas nuo svarbių klausimų ir realių problemų. Tai pasiekiama perkraunant informacinę erdvę mažai reikšmingomis, tačiau ryškiomis naujienomis: skandalais, šou, gandais, sensacijomis. Žmonės pasineria į turinį, nesusijusį su jų tikruoju gyvenimu, ir praranda gebėjimą analizuoti, kas vyksta politikoje, ekonomikoje, moksle.
2. „Problema – reakcija – sprendimas“ metodas
Sukuriama dirbtinė problema, kuri kelia nerimą visuomenėje. Žmonės, susirūpinę įvykiais, pradeda reikalauti veiksmų. Valdžia, savo ruožtu, pasiūlo jau paruoštą „sprendimą“, kuris anksčiau būtų sulaukęs pasipriešinimo, tačiau dabar priimamas su pritarimu.
Pavyzdžiai – kova su terorizmu, sustiprintas kontrolės užtikrinimas, teisių apribojimas siekiant užtikrinti saugumą.
3. Laipsniškumas
Nepopuliarūs sprendimai įgyvendinami ne iš karto, o palaipsniui, per ilgesnį laiką. Tai padeda išvengti staigios reakcijos ir leidžia visuomenei pamažu priprasti prie pokyčių, kurie būtų nepriimtini, jei būtų įgyvendinti vienu metu. Tokiu būdu vyko privatizacija, socialinių garantijų mažinimas, nelygybės augimas.
4. Pasekmių atidėjimas
Kad žmonės sutiktų su nepagrindiniais sprendimais, jiems siūloma juos įgyvendinti ateityje – tariamai „laikinai“ arba „priverstinai“. Ateities aukos suvokiamos mažiau skausmingai nei dabartinės. Be to, visada yra viltis, kad aplinkybės pasikeis ir priemonės nebus reikalingos. Tai padeda „prastumti“ reikiamą sprendimą be atviro pasipriešinimo.
5. Visuomenės infantilizacija
Kreipimasis į visuomenę remiasi stiliumi, kuris panašus į bendravimą su mokiniais ar žmonėmis su ribotais sugebėjimais. Paprastos frazės, ryškūs vaizdai, primityvūs šūkiai. Visa tai mažina kritinį mąstymą ir sukelia pasitikėjimą – juk kreipiamasi „geranoriškai“. Tačiau iš tikrųjų tai yra priemonė sukurti rūpesčio iliuziją ir tuo pačiu supaprastinti sudėtingas temas.
6. Emocijų įsitraukimas
Vietoj racionalios analizės – emocijos. Pyktis, baimė, užuojauta. Taip lengviau manipuliuoti masėmis. Žmonės, esantys emocinio susijaudinimo būsenoje, blogiau analizuoja informaciją ir dažniau daro nesaikingus veiksmus. Už stipraus emocinio fono dažnai slepiasi tikrieji politikos tikslai.
7. Išsilavinimo lygio mažinimas
Silpnas išsilavinimas – tai patogi dirva manipuliacijoms. Jei žmonės neturi prieigos prie kokybiškų žinių, jie negali atpažinti, kaip jais manipuliuojama. Kuo mažesnis masinio išsilavinimo lygis, tuo lengviau įtikinti visuomenę priimti norimas idėjas ir primesti elgseną. Nežinojimas sukuria ribas, kurias ne taip lengva įveikti.
8. Vidutinybės propagavimas
Atsigręžimas į primityvų, vulgarišką ir banalų – dar vienas valdymo būdas. Žmonės įtikina, kad būti neišmanančiu – tai normalu, o kritinis mąstymas – nemadingas. Žemos kokybės pramoginis turinys užpildo erdvę, išstūmęs sudėtingas ir gilias temas. Kuo daugiau masinės kultūros, orientuotos į paviršutinišką suvokimą, tuo mažiau žmonės domisi analize ir pažinimu.
9. Kaltės kultivavimas
Visuomenei įteigiama idėja, kad kiekvienas žmogus yra kaltas dėl savo nesėkmių: per mažai stengėsi, blogai dirbo, mažai mokėsi. Toks požiūris blokuoja protesto nuotaikas ir mažina visuomenės pasipriešinimo lygį. Vietoje to, kad klaustų apie sistemos teisingumą, žmogus pradeda kaltinti save – ir lieka pasyvus.
10. Žinių apie žmogų panaudojimas
Šiuolaikiniai mokslai – biologija, psichologija, neurofiziologija – suteikia didžiulį žinių bagažą apie elgesio, motyvacijos, reakcijų mechanizmus. Šios žinios aktyviai naudojamos valdyti masėms. Tuo tarpu paprastas žmogus neturi nei laiko, nei išteklių, kad suprastų save, o tie, kurie valdo, turi prieigą prie visų institucijų, tyrinėjančių elgesio ekonomiką ir neuropsichologiją. Tai sukuria nelygias sąlygas ir stiprina kontrolę.
P.S. O dabar pagal kiekvieną punktą pateiksiu pavyzdžius Lietuvoje
- Celebričių skyrybos – vedybos sulaukia milijoną kartų daugiau dėmesio nei reikalavimai paviešinti Krašto apsaugos ministerijos audito išvadas.
- Plandemijos metu žmogaus teisių ribojimai buvo pridengiami „kova su mirtinu virusu“. Dabar dėl visko kaltas nebe virusas, o karas. 3–4. Mokesčiai didinami palaipsniui, kad visuomenė nespėtų pasipriešinti.
- Rinkiminiai šūkiai – infantilizacijos pavyzdys („Valstybė, kuri veikia“).
- Vietoj racionalios diskusijos – emocijų audra („tu palaikai Putiną?“).
- Švietimo sistema orientuota į funkcijas, o ne kritinį mąstymą.
- Informacinėje erdvėje – vidutinybės ir primityvus turinys.
- Visuomenė kaltinama dėl visų nesėkmių („jei nesugebi – tavo problema“).
- Masių valdymas per iliuzinę tikrovę, kurią kuria komunikacijos specialistai.
