Laimė tai ateina, tai išeina, todėl svarbu ja džiaugtis dabar ir čia
„Aš laimingas!“ – žodžiai, kuriuos daugelis nori garsiai garsiai surikti, kai mano, kad tikrai yra laimingas. Tada visa, kas aplink atrodo gražu, gera ir taip tyra, tiesiog nerealu ir nepakartojama iki pat graudulio.
Klausimas, kaip kuo ilgiau išlaikyti tokią savijautą? Kad tos laimingos minutės būtų ne momentinės, o kone amžinos ar bent jau kaip įmanoma ilgiau besitęsiančios. Norima „Ilgai būti laimingu“, „Nuolatos būti laimingu“, „Laimės paukštę kasdien laikyti rankose ir nepaleisti“. Galbūt tai tik metaforos, bet laimingas nori būti kiekvienas.
Migelis de Servantesas yra pasakęs:
„Kas nemoka naudotis laime, kai ji ateina, tam nedera skųstis, kai ji praeina[1].“
Iš tiesų, galima sakyti, kad būti laimingu – tai savotiškas menas, nes reikalauja kasdienės kūrybos, pastangų ir neišsenkančios vilties bei, žinoma, didžiulės kantrybės.
Būtent kūrybos, nes reikia mokėti ir sugebėti „nutapyti“ laimingą savo dieną; pastangos – taip pat reikalingos; o viltis tiesiog neleidžia nuleisti rankų ir nukabinti nosies, vos vienai rimtesnei kliūčiai atsiradus kelyje.
Esant laimingu, nereikia pamiršti, kad visa ta laimės euforija gali lengvai imti ir praeiti, nes juk visa, kas ateina, tas ir praeina. Reikia susitaikyti su tuo, nes toks yra pasaulio vyksmas – viskas juda ratu, kartais harmoningai, kartais ir nelabai, bet kad niekas nestovi vietoje – faktas. Išeinančios laimės nereikia gaudyti, nes palūkėjus, ji vėl sugrįžta.
Santarvė padeda suvokti laimės prasmę
Santarvė yra tikrai nepaskutinėje vietoje tiek siekiant pačios laimės, tiek ir apskritai gyvenime. Žmogus, esantis vidinėje santarvėje, visuomet laimi. Tereikia prisiimti atsakomybę, kaip būtent pats žmogus laimės jausmą patiria ir kaip tvarkosi su netokiomis „laimingomis valandomis“.
Visko ir visaip pasitaiko. Bet atsakomybė vaidina iš tiesų svarbų vaidmenį. Kai vengiama prisiimti atsakomybę, viskas, kas jau taip sunkiai lyg ir pasiekta, ima palengva slysti iš rankų. Laiku susiėmus, galima viską pakeisti. Tereikia leisti jausti savo emocijas, nes, matyt, būtent tokios jos šiuo metu ir turi būti.
Kad gyvenmas džiugintų, teiktų laimę, reikia mokėti įkvėpti ir įsikvėpti gerų ir teigiamų emocijų. Tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tas įkvėpimas turi eiti iš vidaus, o kad to pasiekti, reikia nemažai pereiti.
Nuo vidinių prieštarų, iki aplinkinių nepasitenkinimo grimasų. Daug kas laimingam žmogui gali jausti pavydo jausmą, kad „štai, matai, jis laimingas, ko tik imasi, viskas jam sekasi…“. Kaip tada gi būti santarvėje, kaip išlaikyti tą pozityvų mąstymą, kai visa aplinka tiesiog rėkte rėkia, jog „laimė tėra trumpalaikė“. Kam trumpalaikė, kam ilgalaikė.
Būdami santarvėje su kitais mes patys esame daug laimingesni. Juk pasidalinta laimė ar džiaugsmas auga ir net padvigubėja. Verta tą daryti, nes tai tarsi pakylėja. Kiekvienas gi nori veržtis į laimę, niekas nenori nusiminti ir juolabiau – kentėti, sielvartauti.
Tik santarvėje su savimi ir kitais, žmogus gali jaustis laimingas. Tik būdamas laimingas asmuo turi visas galimybes ir visus šansus tapti sėkmingas tiek darbuose, tiek kasdieniuose reikaluose. Ko imamasi, tas pavyksta, kas kalbama, tas eina iš širdies, kas patiriama, tas tik brandina ir augina žmogų kaip asmenybę.
Santarvė, nelyginant kaip ir santvarka – liudija, kad viskas turi būti paremta realiais, teigiamais dalykais ir pojūčiais. Santarvė išugdoma, santvarka – pasiekiama dirbant ir stengiantis. Santvarka – kai viskas savaime yra savose vietose, niekas nėra perspausta ar netvarkinga, neteisinga.
Dėl to santarvė ir prilyginama santvarkai, t.y. kažkokiai nusistovėjusiai tvarkai, rutinai. Ji pasirinkta ir nebereikia prie jos vis grįžinėti. Bet kai kažkas netenkina, tą reikia skubiai keisti ar kaip įmanant nors kiek patobulinti.
Ramybę atradęs žmogus, tampa savo laimės kalviu
Visi žinome patarlę: „Kiekvienas yra savo laimės kalvis“. Tačiau būti nelaimingam taip pat yra menas. Psichologas Paulas Vaclavikas šį meną aprašė savo knygoje „Kaip tapti nelaimingam“.
Kai kurie žmonės ypač gerai įvaldę šį meną – į viską žiūrėti neigiamai arba žmonių grupėje įsijausti į nelaimėlio vaidmenį. Laimė nėra padaroma, tačiau tam tikru būdu mes esame atsakingi už savo laimę. Esame atsakingi už tai, ar gyvenimui sakome taip, ar ne.
Iš besąlygiško „taip“ sau tokiems, kokie esame, ir savo likimui, teka laimė. Laimę nulemia likimas. Mūsų likimas yra geras ar blogas priklausomai nuo mūsų interpretavimo, nuo to, ar mes jam pritariame, ar ne[2].
Johanas Volfgangas Gėtė yra rašęs:
„Elgesys – tai veidrodis, kuriame visi rodome savo veidą[3].“
Laimės reikia siekti ne tik per santarvę, bet ir per ramybę. Ramus žmogus – laimingas žmogus. Jis ramiu žvilgsniu įvertina visas esančias situacijas ar painius dalykus. Ramiu, bet realiu žvilgsniu viską mato, nusprendžia ir po to elgiasi.
Tik nurimęs žmogus gali būti objektyvus gyvenimo sprendimuose, dilemose ar kasdieniuose rūpesčiuose. Juk tas, kuris nuolatos panikuoje tiesiog „lygioje vietoje“, stresuoja, vargu, ar gali būti laimingas.
Šiuo atveju puikiai tinka Žano Žako Ruso citata iš knygos „Įstabiausios mintys. Citatų rinkinys”:
„Tikroji laimė žodžiais neišsakoma; ji tik jaučiama, ir kuo stipriau ji jaučiama, tuo sunkiau ją aprašyti, nes ji nėra faktų rinkinys, o nuolatinė būsena“.
Suvokęs savo tikruosius poreikius žmogus jau gali spręsti, kas jam yra laimė, sėkmė, vidinis džiaugsmas. Svarbu nepamiršti ir kitų žmonių poreikių, juk džiaugtis vienam kažkaip lyg ir nepatogu, lyg ir nelabai jauku. Bet kai kitam leidi pasijausti laimingu, rodos, ir pačiam širdis dainuoja. Ko daugiau ir bereikia. Laimingas tu – laimingas ir aš.
