Prancūzijos mokslininkai 4 700 metrų gylyje aptiko suirusias statines, iš kurių turinys skverbiasi į Atlanto vandenyno dugną
Atlanto vandenyno dugne, beveik 5 kilometrų gylyje, Prancūzijos mokslininkai aptiko smarkiai korozijos paveiktas radioaktyviųjų atliekų statines, iš kurių turinys jau skverbiasi į aplinkinius dugno sedimentus. Rugsėjo 21 dieną paskelbta mokslinės žiniasklaidos „ScienceAlert“ apžvalga atkreipė dėmesį į 2026 metų vasarą atliktos ekspedicijos rezultatus: pirmą kartą po kelių dešimtmečių tyrėjai galėjo iš arti apžiūrėti dalį daugiau kaip 200 tūkst. statinių, kurias Europos valstybės praėjusiame amžiuje nuskandino šiaurės rytinėje Atlanto vandenyno dalyje.
1949–1982 metais į Atlanto gelmes buvo išmesta daugiau kaip 150 tūkst. tonų medžiagų, priskirtų radioaktyviosioms atliekoms. Tai nėra 150 tūkst. tonų grynų radioaktyviųjų izotopų – į bendrą masę įskaičiuojamos pačios atliekos, jų pakuotės ir kitos medžiagos. Didžioji dalis konteinerių buvo nuskandinta 3–5 kilometrų gylyje, toli nuo pakrančių ir intensyvios laivybos maršrutų. Tuo metu toks atliekų šalinimo būdas buvo laikomas priimtinu, nes manyta, kad didžiulis vandenyno tūris ir gylis užtikrins pakankamą radioaktyviųjų medžiagų izoliaciją bei praskiedimą.
Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro (CNRS) vadovaujama ekspedicija NODSSUM parodė, kas per kelis dešimtmečius nutiko daliai šių konteinerių. Mokslininkai užfiksavo statines, kurių metaliniai korpusai smarkiai surūdiję, o kai kurių turinys pasklidęs ant aplinkinio smėlio ir dumblo. Vietoje atlikti matavimai taip pat patvirtino radioaktyviųjų medžiagų buvimą didesniais nei tikėtasi kiekiais. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vien matomas statinių irimas dar neleidžia nustatyti viso taršos masto ar jos poveikio vandenyno ekosistemoms.
2025 metais aptiktos 3 355 statinės, o 2026 metų ekspedicija leidosi tiesiai prie radioaktyviųjų atliekų
Projektą NODSSUM („Nuclear Ocean Dump Site Survey Monitoring“) inicijavo CNRS mokslininkai – branduolinių matavimų specialistas Patrickas Chardonas ir jūrų geologas Javieras Escartínas. Į projektą įsitraukė branduolinės fizikos, okeanografijos, geologijos, biologijos ir jūrų chemijos specialistai. Tyrimų tikslas – nustatyti nuskandintų statinių vietas, įvertinti jų būklę ir išsiaiškinti, ar radioaktyviosios medžiagos patenka į aplinką. Mokslininkams ši užduotis sudėtinga, nes istoriniai atliekų laidojimo dokumentai nėra pakankamai tikslūs, o didžiuliame vandenyno dugno plote išsidėstę konteineriai dešimtmečius nebuvo sistemingai stebimi.
Pirmoji ekspedicija surengta 2025 metų birželio 15 – liepos 11 dienomis tyrimų laivu „L’Atalante“. Autonominis povandeninis aparatas „UlyX“ kartografavo dugną, fotografavo statines ir rinko duomenis apie aplinkinę aplinką. Per mažiau nei mėnesį mokslininkai nustatė 3 355 statinių buvimo vietas, paėmė 5 000 litrų vandens mėginių, atliko 345 dugno nuosėdų gręžinius ir surinko 34 žuvų bei vėžiagyvių egzempliorius tolesniems tyrimams. Šie duomenys leido pasirinkti vietas antrajai ekspedicijai, kurios metu nuspręsta konteinerius apžiūrėti tiesiogiai.
Antroji ekspedicija vyko 2026 metų gegužės 27 – birželio 28 dienomis tyrimų laivu „Pourquoi Pas?“. Joje dalyvavo apie 30 mokslininkų, o pagrindinis tyrimo įrankis buvo trijų žmonių pilotuojamas povandeninis aparatas „Nautile“, galintis nusileisti iki 6 kilometrų gylio. Per 20 nėrimų, pasiekusių daugiau kaip 4 700 metrų gylį, tyrėjai apžiūrėjo kelias dešimtis statinių ir 5 pasirinktose vietose paėmė vandens, dugno nuosėdų, mikroorganizmų bei jūrų gyvūnų mėginius. Jie taip pat ištyrė netoliese esančias uolėtas buveines, kad vėliau galėtų palyginti, kuo skiriasi organizmai, gyvenantys prie radioaktyviųjų atliekų, ir tie, kurie gyvena toliau nuo jų.
Radioaktyviųjų atliekų statinėse aptiktas kobaltas-60, niobis-94, cezis-137 ir americis-241
Povandeniniai matavimai patvirtino, kad aplink nuskandintas statines yra radioaktyviųjų izotopų, kurių kiekiai viršija šiai Atlanto vandenyno vietai būdingą foną. Mokslininkai užfiksavo kobalto-60 ir niobio-94 signalus, kurie leidžia nustatyti ryšį su nuskandintomis atliekomis. Taip pat aptikta cezio-137 ir americio-241. Pastarieji radionuklidai gali būti siejami ir su ankstesniais atmosferiniais branduolinių ginklų bandymais bei branduolinėmis avarijomis, tačiau tirtose vietose jų aktyvumas buvo gerokai didesnis už įprastą tokios kilmės radioaktyvųjį foną.
Svarbi aplinkybė – skirtingų izotopų radioaktyvumas mažėja nevienodu greičiu. Kobalto-60 pusėjimo trukmė yra apie 5,27 metų, cezio-137 – apie 30 metų, o niobio-94 – maždaug 20 tūkst. metų. Kai kurie plutonio izotopai taip pat išlieka radioaktyvūs tūkstančius metų. Tai reiškia, kad nors dalis praėjusiame amžiuje nuskandintų medžiagų jau prarado didelę pradinio radioaktyvumo dalį, kitos gali išlikti reikšmingos aplinkos taršos požiūriu gerokai ilgiau nei pačios metalinės statinės.
Vis dėlto pirmieji rezultatai nepatvirtina, kad radioaktyvumas plačiai pasklido po Atlanto vandenyną ar sukėlė didelio masto ekologinę žalą. Ekspedicijos metu nustatyti radioaktyvumo lygiai nesukėlė didelių radiacinės saugos problemų mėginius tvarkiusiems mokslininkams, o povandeninis aparatas „Nautile“ ir jo įranga nebuvo užteršti. Galutinėms išvadoms dar reikia laboratorinių tyrimų, kurie parodytų tikslias radionuklidų koncentracijas ir padėtų nustatyti, kaip šios medžiagos juda vandenyje, kaupiasi dugno nuosėdose ir patenka į gyvus organizmus.
Ant radioaktyviųjų atliekų statinių apsigyveno jūrų gyvūnai, todėl mokslininkai tiria, ar tarša patenka į mitybos grandinę
Vienas netikėčiausių NODSSUM ekspedicijos atradimų – aplink radioaktyviųjų atliekų statines susiformavusios nedidelės giliavandenės ekosistemos. Mokslininkai aptiko ant konteinerių įsitvirtinusių jūrų aktinijų, pintinių ir kitų organizmų. Aplink statines taip pat gyvena jūrų agurkai, žuvys bei vėžiagyviai, o krabai naudojasi konteineriais kaip slėptuvėmis. Beveik 5 kilometrų gylyje, kur didelę dugno dalį sudaro smėlis ir dumblas, tokie kieti paviršiai sukuria papildomas galimybes gyvūnams prisitvirtinti ar pasislėpti.
Būtent šis atradimas apsunkina galimo radioaktyviosios taršos poveikio vertinimą. Jeigu iš statinių išsiskiriančios medžiagos patenka į dugno nuosėdas, jas gali įsisavinti ten gyvenantys mikroorganizmai ir bestuburiai. Vėliau radionuklidai potencialiai gali būti perduodami kitiems gyvūnams per mitybos grandinę. Tačiau kol kas nėra pakankamai duomenų, leidžiančių nustatyti, kokiais kiekiais tai vyksta ir ar stebimos koncentracijos sukelia biologinę žalą. Tyrėjai būtent todėl rinko organizmų mėginius ne tik nuo statinių, bet ir iš netoliese esančių natūralių buveinių.
Panašūs tyrimai anksčiau atlikti ir prie 1989 metais Norvegijos jūroje nuskendusio sovietinio branduolinio povandeninio laivo „Komsomolec“. Ten nustatyta, kad ties radioaktyviųjų medžiagų išsiskyrimo vieta jų aktyvumas gali būti šimtus tūkstančių kartų didesnis už aplinkinį foną, tačiau koncentracijos smarkiai sumažėja vos už kelių metrų. Tai iliustruoja galimą jūros vandens praskiedimo poveikį, bet negarantuoja, kad visos radionuklidų rūšys ir visos atliekų laidojimo vietos elgiasi vienodai. NODSSUM tyrėjai siekia nustatyti, ar Atlanto dugne esančios statinės sukuria daugiausia vietinę taršą, ar dalis radionuklidų pasklinda plačiau.
Radioaktyviųjų atliekų laidojimas Atlante nutrauktas 1982 metais, tačiau jų poveikis aplinkai dar nėra iki galo ištirtas
Radioaktyviųjų atliekų šalinimas jūroje XX amžiaus antrojoje pusėje buvo reguliuojamas pagal gerokai kitokius saugos principus nei šiandien. Tuomet buvo manoma, kad konteineriai turi pasiekti dugną nepažeisti ir išlikti sandarūs tiek laiko, kad spėtų suskilti didelė dalis trumpaamžių radionuklidų. Vėlesnis nedidelių likusių medžiagų kiekių išsiskyrimas ir praskiedimas vandenyne buvo laikomas priimtinu. Tačiau toks požiūris nepakankamai įvertino ilgiau išliekančių radionuklidų elgseną ir galimą jų sąveiką su giliavandenėmis ekosistemomis.
1983 metais pagal Londono konvenciją buvo priimtas savanoriškas radioaktyviųjų atliekų laidojimo jūroje moratoriumas. Vėliau tarptautinės taisyklės dar labiau sugriežtintos. Tačiau daugiau kaip 200 tūkst. statinių, išmestų į šiaurės rytinį Atlantą, liko vandenyno dugne. Jų iškėlimas iš kelių kilometrų gylio būtų sudėtinga ir potencialiai rizikinga operacija, ypač atsižvelgiant į kai kurių konteinerių būklę. Dabartinė NODSSUM programa orientuota į kartografavimą, stebėseną ir poveikio aplinkai vertinimą, o ne į masinį atliekų iškėlimą.
Svarbiausias 2026 metų ekspedicijos rezultatas – tiesiogiai patvirtinta, kad dalis konteinerių prarado sandarumą ir aplink juos aptinkama iš atliekų kilusių radionuklidų. Tačiau klausimai dėl taršos išplitimo, jos kaupimosi jūrų organizmuose ir ilgalaikių ekologinių pasekmių lieka atviri. Tyrėjai tęsia surinktų mėginių laboratorines analizes, kurios turėtų padėti įvertinti, kokį poveikį Atlanto vandenyno dugnui daro prieš kelis dešimtmečius nuskandintos radioaktyviosios atliekos.
Šaltiniai:
„ScienceAlert“. (2026). 150,000 Tons of Radioactive Waste Were Dumped in The Atlantic. Decades Later, It’s Visibly Oozing. https://www.sciencealert.com/150000-tons-of-radioactive-waste-were-dumped-in-the-atlantic-decades-later-its-visibly-oozing
„CNRS“. (2026). Mission documents ecosystem interactions of radioactive waste dumped in the Atlantic between 1950 and 1990. https://phys.org/news/2026-07-mission-documents-ecosystem-interactions-radioactive.html
„Université Clermont Auvergne“. (2026). Que deviennent les fûts de déchets radioactifs immergés dans l’Atlantique dans les années 1970 et 1980 ? Les débuts de réponse d’une expédition scientifique. https://puydesciences.uca.fr/le-media/articles/que-deviennent-les-futs-de-dechets-radioactifs-immerges-dans-latlantique-dans-les-annees-1970-et-1980-les-debuts-de-reponse-dune-expedition-scientifique
DAO narių vertinimas
Straipsnio publikavimą patvirtino 5 iš 5 priskirtų DAO narių
Straipsnis aiškiai pateikia svarbią informaciją apie radioaktyviųjų atliekų problemas Atlanto vandenyne, todėl jis yra vertingas ir aktualus paprastam skaitytojui.
Straipsnis pateikia tikslią informaciją apie mokslininkų tyrimus ir radioaktyviųjų atliekų būklę Atlanto vandenyne, remiasi patikimais šaltiniais ir vengia dezinformacijos, todėl jį galima publikuoti.
Straipsnis yra labai aktualus, nes nagrinėja rimtą aplinkosaugos problemą, susijusią su radioaktyviųjų atliekų poveikiu Atlanto vandenynui. Tai svarbu tiek mokslininkams, tiek plačiajai visuomenei, ypač turint omenyje globalius aplinkosaugos iššūkius.
Straipsnis pateikia svarbią informaciją apie radioaktyviųjų atliekų būklę Atlanto vandenyno dugne, kas yra aktualu aplinkosaugos ir visuomenės sveikatos klausimams. Jame aprašomi moksliniai tyrimai ir jų rezultatai, kurie gali turėti ilgalaikį poveikį ekosistemoms ir žmonių gyvenimams.
Straipsnis pateikia objektyvią informaciją apie mokslinius tyrimus ir radioaktyviųjų atliekų būklę, neskatindamas nepagrįsto nerimo. Jame akcentuojama mokslinė analizė ir tyrimų tikslai, kas suteikia skaitytojui aiškumo ir konteksto.
