Ostrivkų kapinėse palaidoti 55 ekshumuoti Voluinės žudynių aukų palaikai
2026 metų rugpjūčio 30 dieną Ukrainos Voluinės srityje esančiose Ostrivkų kapinėse palaidoti 55 lenkų civiliai, nužudyti lygiai prieš 83 metus. Tarp palaidotų aukų buvo 26 vaikai. Ceremonija tapo vienu ryškiausių pastarųjų metų Lenkijos ir Ukrainos mėginimų kartu pažvelgti į skaudžiausią bendros istorijos puslapį.
Palaikai liepos 13–rugpjūčio 7 dienomis buvo ekshumuoti buvusių Ostrivkų ir Volios Ostroveckos kaimų teritorijoje. Darbus kartu vykdė Lenkijos nacionalinės atminties instituto, Vroclavo medicinos universiteto ir Ukrainos bendrovės „Voluinės senienos“ specialistai. Ukrainos nacionalinės atminties institutas pasirūpino paieškos darbų ekspertais ir antropologu.
48 žmonių, tarp jų 24 vaikų, palaikai rasti masinėje kapavietėje buvusio Aleksandro Strażyco ūkio teritorijoje Volioje Ostroveckoje. Dar 6 žmonių palaikai aptikti prie buvusios Ostrivkų mokyklos, o atskirame kape miške rasti moters palaikai. Tyrėjai taip pat surinko daugiau kaip 300 asmeninių daiktų, galinčių padėti nustatyti aukų tapatybę.
1943 metų rugpjūčio 30 dieną du lenkų kaimai buvo sunaikinti per vieną dieną
Ostrivkai ir Volia Ostrovecka iki Antrojo pasaulinio karo buvo lenkų gyvenami kaimai tuometėje Liubomlio apskrityje. 1943 metų rugpjūčio 30 dieną juos užpuolė Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) daliniai, kuriems talkino dalis aplinkinių vietovių gyventojų. Civiliai buvo suvaryti į kelias vietas ir nužudyti, o kaimų pastatai apiplėšti bei sudeginti.
Lenkijos nacionalinės atminties instituto duomenimis, abiejuose kaimuose galėjo žūti daugiau kaip 1 000 žmonių. Kaimai po karo nebuvo atstatyti – jų vietoje dabar plyti laukai ir miškai. Ankstesnių tyrimų metu 1992, 2011 ir 2015 metais šiose vietovėse buvo rasti, ekshumuoti ir palaidoti 674 žmonių palaikai.
2026 metų darbai apėmė 3 balandį nustatytas laidojimo vietas. Specialistai rinko genetinę medžiagą ir ragino Ostrivkų bei Volios Ostroveckos gyventojų palikuonis pateikti DNR mėginius. Tyrimo tikslas – grąžinti aukoms vardus, nustatyti giminystės ryšius ir sudaryti kuo tikslesnį nužudytų žmonių sąrašą.
Voluinės žudynių vertinimas iki šiol skiria lenkų ir ukrainiečių istorinę atmintį
1943–1945 metais Voluinėje ir Rytų Galicijoje Ukrainos nacionalistų organizacijos bei UPA daliniai vykdė koordinuotus išpuolius prieš lenkų kaimus. Lenkijos institucijos šiuos nusikaltimus vadina genocidu ir nurodo, kad galėjo būti nužudyta apie 100 000 lenkų. Dalis istorikų įvykius apibrėžia kaip etninio valymo kampaniją, kurios tikslas buvo pašalinti lenkų gyventojus iš teritorijų, pretendavusių tapti būsimos Ukrainos valstybės dalimi.
Per lenkų savigynos būrių ir pogrindžio organizacijų atsakomuosius išpuolius taip pat buvo nužudyta tūkstančiai ukrainiečių civilių. Aukų skaičius, konkrečių organizacijų atsakomybė ir atskirų operacijų aplinkybės tebėra tyrinėjamos. Šis istorinis sudėtingumas nepanaikina civilių žudynių masto, tačiau paaiškina, kodėl bendrai priimtinas pasakojimas abiejose šalyse formuojasi sunkiai.
Lenkijoje UPA pirmiausia siejama su Voluinės lenkų sunaikinimu. Ukrainoje dalis visuomenės jos kovotojus vertina kaip pasipriešinimo Sovietų Sąjungai ir kovos už nepriklausomybę simbolius. Rusijos invazijos metu šis įvaizdis Ukrainoje dar sustiprėjo, todėl raginimai atsisakyti UPA heroizavimo Kyjive kartais suvokiami kaip mėginimas silpninti ukrainiečių nacionalinę tapatybę.
Ekshumacijos ilgą laiką buvo įstrigusios politiniame Lenkijos ir Ukrainos ginče
Lenkijos ir Ukrainos santykiuose ekshumacijų klausimas tapo praktiniu istorinio konflikto matu. Lenkija reikalavo teisės ieškoti savo piliečių palaikų, juos identifikuoti ir deramai palaidoti. Ukraina siekė, kad kartu būtų atkuriami bei saugomi ukrainiečių atminimo ženklai Lenkijoje.
2017 metais Ukrainos institucijos sustabdė leidimų lenkų paieškoms ir ekshumacijoms išdavimą. Sprendimas priimtas po to, kai Lenkijoje buvo nugriautas UPA kovotojams skirtas paminklas Hrušovicėse. Nuo tada laidojimo vietos virto diplomatinių derybų priemone, o žuvusių žmonių artimieji liko įkaitais ginčo, kuriame susipynė istorija, vidaus politika ir nacionaliniai simboliai.
Lūžis pasiektas 2024 metų pabaigoje, kai abi valstybės susitarė šalinti kliūtis paieškos ir ekshumacijos darbams. 2026 metų birželį Ukrainos kultūros ministerija suteikė leidimą tyrinėti Ostrivkų ir Volios Ostroveckos kapavietes. Lenkijos nacionalinės atminties instituto specialistai balandį jau buvo aptikę 2 masines ir 1 atskirą kapavietę.
Istorinis ginčas pradėjo kenkti Lenkijos ir Ukrainos politiniam bei kariniam bendradarbiavimui
Po 2022 metų Rusijos invazijos Lenkija tapo viena svarbiausių Ukrainos karinių, logistinių ir politinių rėmėjų. Per Lenkijos teritoriją buvo gabenama didelė Vakarų ginkluotės dalis, o šalis priėmė milijonus nuo karo pasitraukusių ukrainiečių. Tačiau pirminę solidarumo bangą ilgainiui papildė ginčai dėl žemės ūkio produkcijos, socialinės paramos, pasienio kontrolės ir istorinės atminties.
2026 metais santykiai pateko į didžiausią krizę nuo plataus masto karo pradžios. Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis atėmė iš Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio aukščiausią Lenkijos apdovanojimą. Sprendimas buvo siejamas su Ukrainos karinio dalinio pavadinimu, pagerbiančiu UPA veikėjus, kuriuos Lenkija laiko atsakingais už civilių žudynes.
Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha Varšuvoje pasiūlė krizės mažinimo priemonių paketą, įskaitant bendrą Antrojo pasaulinio karo istorikų susitikimą ir religinių bendruomenių vadovų įtraukimą. Tačiau A. Sybiha nepažadėjo pakeisti ginčą sukėlusio karinio dalinio pavadinimo ir pareiškė, kad Ukraina gerbia kitų šalių istoriją, bet tokio pat požiūrio tikisi ir į savo kovą už nepriklausomybę.
Donaldas Tuskas susitaikymą su praeitimi sieja su Ukrainos keliu į Europos Sąjungą
Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas laikosi švelnesnės pozicijos už K. Nawrockį ir mėgina mažinti įtampą su Kyjivu. Vis dėlto D. Tuskas pabrėžia, kad Ukraina turės pripažinti sudėtingus savo istorijos puslapius, jeigu nori tapti Europos Sąjungos nare.
„Nėra Europos bendruomenės be susitaikymo, o susitaikymas neįmanomas neįvertinus skaudžios istorijos“, – 2026 metų liepą pareiškė D. Tuskas. Kartu jis paragino NATO susitikimuose atsargiau vertinti naujus Lenkijos finansinius įsipareigojimus Ukrainai, nes Varšuva jau skiria daug išteklių Europos Sąjungos rytinės sienos apsaugai.
Šis susiejimas kelia riziką, kad istorinė atmintis taps Ukrainos narystės Europos Sąjungoje politine sąlyga. Kita vertus, Lenkijos visuomenei sunku priimti glaudesnę sąjungą su valstybe, jeigu tūkstančiai lenkų aukų tebėra neidentifikuotos, o jų žudikus šlovinantys simboliai naudojami viešojoje erdvėje.
Bendros ekshumacijos suteikia galimybę istoriją grąžinti iš politikų archeologams
Ostrivkuose atlikti darbai parodė, kad Lenkijos ir Ukrainos specialistai gali bendradarbiauti net tada, kai abiejų valstybių politikai viešai konfliktuoja. Kapavietėse dirbo archeologai, antropologai, teismo medicinos ekspertai ir istorikai. Jų surinkti duomenys suteikia daugiau pagrindo faktams ir mažiau erdvės politinėms interpretacijoms.
2026 metų rugpjūtį Lvove susirinkusi Lenkijos ir Ukrainos darbo grupė įvertino darbus Ostrivkuose, Volioje Ostroveckoje, Pužnikuose, Huta Peniackoje ir kitose vietovėse. Ukrainos tarpžinybinė komisija taip pat pritarė naujiems ekshumacijų tyrimams keliuose šalies regionuose. Tai rodo, kad procesas gali tapti nuolatine programa, o ne vienkartiniu politiniu gestu.
Rusijos karas suteikia susitaikymui strateginę reikšmę. Maskva nuosekliai naudojasi Lenkijos ir Ukrainos istoriniais konfliktais, siekdama mažinti tarpusavio pasitikėjimą. Tačiau bendra grėsmė savaime neištrina kapaviečių. Tikslus aukų nustatymas, galimybė jas palaidoti ir atviras nusikaltimų įvardijimas gali tapti tvirtesniu sąjungos pagrindu nei mėginimas skausmingą praeitį tiesiog nutylėti.
Šaltiniai
„Deutsche Welle“. (2026). Amid Russia’s War, Ukraine, Poland Reconcile Painful Past.
https://www.dw.com/en/amid-russias-war-ukraine-poland-reconcile-painful-past/video-78566166
Lenkijos nacionalinės atminties institutas. (2026). A Funeral Ceremony for the Victims of Volhynia Genocide in Ostrówki, Ukraine.
https://eng.ipn.gov.pl/en/news/13587,A-funeral-ceremony-for-the-victims-of-Volhynia-genocide-in-Ostrowki-Ukraine.html
Ukrainos nacionalinės atminties institutas. (2026). Завершилися ексгумаційні роботи у Острівках та Волі Островецькій.
https://www.uinp.gov.ua/pres-centr/novyny/zavershylysya-eksgumaciyni-roboty-u-ostrivkah-ta-voli-ostroveckiy
DAO narių vertinimas
Straipsnio publikavimą patvirtino 4 iš 5 priskirtų DAO narių
Straipsnis aiškiai ir suprantamai aprašo Voluinės žudynių istoriją ir dabartinius Lenkijos bei Ukrainos bandymus susitaikyti, todėl jis yra vertingas ir įdomus lietuvių skaitytojui.
Straipsnis pateikia tiksliai ir objektyviai informaciją apie Voluinės žudynes ir ekshumacijos procesą, vengia dezinformacijos ir manipuliacijos, todėl jį galima publikuoti.
Straipsnis yra aktualus, nes nagrinėja sudėtingą Lenkijos ir Ukrainos istoriją, kuri vis dar turi įtakos abiejų šalių santykiams. Ekshumacijos ir susitaikymo procesai yra svarbūs ne tik istoriniu, bet ir socialiniu aspektu, todėl tai gali sudominti Lietuvos auditoriją.
Straipsnis pateikia svarbią istorijos informaciją apie Voluinės žudynes ir dabartinius Lenkijos bei Ukrainos pastangas susitaikyti, kas yra aktualu ir reikšminga abiejų šalių visuomenėms.
Straipsnis nagrinėja jautrią istoriją, tačiau jo tonas gali sukelti emocinį nerimą ir nesusipratimus dėl sudėtingų istorinių įvykių. Rekomenduočiau peržiūrėti, kad būtų išvengta galimos emocinės manipuliacijos ir būtų pabrėžtas susitaikymo aspektas.
