Daugiausiai klausimų – dėl nusikaltimo mastelio ir laikotarpio
Daugiau nei du dešimtmečiai, dešimtys galimų nusikaltimų epizodų ir klausimas – kaip visa tai galėjo taip ilgai likti nepastebėta? Vilniaus universiteto docentas, kriminologas Gintautas Sakalauskas, komentuodamas teismą pasiekusias bylas, kuriose kaltinami du kunigai, teigė, kad pats tokių kaltinimų faktas jo nenustebino. Pasak jo, kur kas daugiau klausimų kelia galimų nusikaltimų mastas ir ilgas laikotarpis.
G. Sakalauskas priminė, kad panašių atvejų anksčiau būta tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse. Dėl to, anot kriminologo, pati žinia apie dvasininkams pareikštus kaltinimus jam nebuvo netikėta. Vis dėlto jis atkreipė dėmesį, kad vienam kunigui inkriminuojami 34 epizodai, o galimos nusikalstamos veikos galėjo tęstis daugiau nei 20 metų[1].
Kriminologo teigimu, prieš kelis dešimtmečius apie seksualinį vaikų išnaudojimą visuomenė žinojo gerokai mažiau, tokie atvejai buvo rečiau nagrinėjami viešai. Tačiau, kaip pažymėjo G. Sakalauskas, dabar ši problema yra žinoma ir analizuojama, todėl jam sunku suprasti, kaip galimi nusikaltimai galėjo taip ilgai likti nepastebėti.
„Sunku yra patikėti, kad niekas nežinojo, nepastebėjo. Ir ypatingai sunku patikėti, kad niekas iš hierarchų nežinojo. Juk žmogus buvo ne vienoje parapijoje, paprastai yra bendraujama su žmonėmis, su parapijiečiais, su tikinčiaisiais. Tokie dalykai turėjo būti pastebimi“, – stebėjosi G. Sakalauskas.
Pasak jo, abejonių kelia ir tai, kad kunigas savo veikloje nuolat bendrauja su parapijiečiais bei tikinčiaisiais, be to, gali tarnauti ne vienoje parapijoje. Todėl, G. Sakalausko vertinimu, sunku patikėti, kad per tokį ilgą laikotarpį aplinkiniai ar Bažnyčios hierarchai negalėjo pastebėti jokių įtarimą keliančių ženklų.
G. Sakalauskas išskiria galios nelygybę
Kalbėdamas apie seksualinio išnaudojimo atvejus skirtingose institucijose, G. Sakalauskas vienu svarbiausių bendrų bruožų įvardijo galios nelygybę. Jo teigimu, tokios situacijos gali susiklostyti struktūrose, kuriose vienas žmogus turi daugiau galios, o kitas yra priverstas ar jaučia pareigą paklusti.
„Bendras panašumas yra tas, kad tokie dalykai įvyksta struktūrose, kur yra galios disproporcija, tai yra ten, kur kažkas turi galią kažkam ir kažkas turi paklusti. Prie tokių struktūrų galime priskirti ir kalėjimus, ir globos namus, kurie tuo požiūriu daugelyje šalių yra po padidinamuoju stiklu.
Tai Bažnyčioje tai yra ypatingai stipru, nes joje yra dvasininkas, žmogus, kuris dirba ir su vaikais, ir turi dvasinį autoritetą. Norint išnaudoti vaiką, tam sąlygos bažnyčioje yra palankios kaip ir bet kurioje kitoje tokioje pačioje struktūroje“, – aiškino G. Sakalauskas.
Kriminologo vertinimu, Bažnyčios aplinkoje reikšmingas papildomas veiksnys yra dvasininko turimas autoritetas. Pasak G. Sakalausko, iš dvasininkų žmonės tikisi moralinio autoriteto, todėl paaiškėję galimo seksualinio išnaudojimo atvejai gali būti itin skaudūs tikintiesiems.
Jis kaip vieną iš pavyzdžių paminėjo Vokietiją. G. Sakalausko teigimu, po ten viešumon iškilusių kunigų pedofilijos atvejų dalis žmonių nusigręžė nuo Bažnyčios.
Bažnyčia problemas linkusi spręsti savais būdais?
G. Sakalauskas interviu taip pat išskyrė specifinę Bažnyčios padėtį. Jo vertinimu, ši institucija turi savo hierarchiją, kanonų teisę ir vidinius būdus problemoms spręsti, todėl jos veikimo principai skiriasi nuo įprastų valstybės institucijų.
Eksperto teigimu, dėl to gali atsirasti įtampa tarp Bažnyčios požiūrio ir valstybės intereso vykdyti baudžiamąjį persekiojimą. G. Sakalauskas tvirtino, kad Bažnyčia neretai siekia išsaugoti savo autoritetą ir autonomiškumą, o problemas mėgina spręsti institucijos viduje.
Jis taip pat atkreipė dėmesį į ankstesnius atvejus, kai dvasininkai būdavo perkeliami į kitas parapijas. G. Sakalauskas svarstė, kad tokie sprendimai gali būti vienas iš būdų mėginti apsaugoti dvasininkus nuo galimų pasekmių.
Vis dėlto šiuo konkrečiu atveju kriminologas teigė įžvelgiantis Bažnyčios ir teisėsaugos bendradarbiavimą. Pasak jo, tai galima suprasti iš viešų Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo ir prokuroro Justo Lauciaus pasisakymų.
G. Sakalauskas teigiamai įvertino ir pastaraisiais metais Bažnyčios pradėtas taikyti prevencines priemones. Jo nuomone, mokymai ir aktyvesnis kalbėjimas apie seksualinio išnaudojimo problemą yra reikalingi, tačiau vien tokios priemonės negali užtikrinti, kad galimų nusikaltimų nebus.
Pavardžių neviešinimą laiko pateisinamu
Kalbėdamas apie tai, kad prokuratūra ir Vilniaus arkivyskupija iš pradžių viešai nepaskelbė kaltinamų kunigų pavardžių, G. Sakalauskas tokią poziciją įvertino kaip suprantamą.
Jo nuomone, jei kaltinamieji nėra vieši asmenys, iki teismo sprendimo nereikėtų skubėti viešinti jų tapatybės. Kriminologas sutiko su argumentais dėl nekaltumo prezumpcijos ir būtinybės atsižvelgti į galimų nukentėjusiųjų interesus.
Kartu G. Sakalauskas pažymėjo, kad pats informacijos apie galimus seksualinius nusikaltimus paviešinimas gali paskatinti kitus žmones kreiptis į teisėsaugą. Pasak jo, po didelio visuomenės dėmesio sulaukusių istorijų pranešimų apie galimus nusikaltimus gali padaugėti.
Kriminologas pabrėžė, kad tokie pranešimai nebūtinai visais atvejais pasitvirtina. Vis dėlto, jo vertinimu, visuomenė tampa jautresnė problemai, o viešumas gali paskatinti anksčiau tylėjusius žmones papasakoti apie savo patirtį.
G. Sakalauskas paaiškino, kodėl aukoms sunku prabilti
Kalbėdamas apie seksualinę prievartą patyrusių žmonių tylėjimą, G. Sakalauskas pabrėžė, kad pagrindinis sunkumas nebūtinai kyla vien dėl Bažnyčios aplinkos. Jo teigimu, itin svarbus yra nukentėjusiojo santykis su galimu skriaudėju.
Pasak eksperto, žmogui gali būti ypač sunku prabilti tuomet, kai galimas skriaudėjas yra artimas asmuo, mokytojas, dvasininkas ar kitas autoritetas, kuriuo buvo pasitikima. G. Sakalausko teigimu, kai kuriais atvejais nukentėjusieji tik praėjus daugeliui metų iki galo suvokia, kas su jais įvyko.
Jis taip pat pažymėjo, kad dvasininkai dažnai turi stiprų autoritetą, todėl jų galimoms aukoms gali būti sudėtingiau susivokti situacijoje ir ją įvertinti.
Dar viena problema, kurią išskyrė G. Sakalauskas, – nukentėjusiųjų jaučiama gėda ir kaltė. Pasak jo, šie jausmai gali kilti pačiam žmogui, tačiau juos kartais sustiprina ir aplinkinių reakcijos, kai mėginama svarstyti, ar nukentėjusysis pats neva neprisidėjo prie to, kas įvyko.
Kriminologas pabrėžė, kad toks kaltės priskyrimas nukentėjusiajam nėra objektyviai pagrįstas. Vis dėlto, anot G. Sakalausko, subjektyviai žmogus tokius jausmus gali išgyventi labai stipriai, ypač kai galimas skriaudėjas buvo jo pasitikėjimą turėjęs autoritetas.
