A. Sabaliauskaitė miškininkystę pasirinko ne iš karto, nors gamta ją traukė nuo vaikystės
Valstybinių miškų urėdijos Trakų regioninio padalinio Žėronių girininkijos specialistė Agnė Sabaliauskaitė savęs nevadina miško vaiku. Nuo dvejų metų ji augo bute prie parko, o vaikystėje ją labiau nei medžiai traukė gyvūnai.
A. Sabaliauskaitė prisimena, kad nuvykusi į kaimą susigaudydavo katinus, bendraudavo su šunimis ir ilgą laiką galvojo apie veterinarės profesiją. Mintis studijuoti miškininkystę atsirado netikėtai, kai ji sužinojo, kad anksti žuvęs senelis dirbo miškų ūkyje.
Tuomet A. Sabaliauskaitė pradėjo artimųjų klausinėti, koks buvo senelio darbas ir ką apskritai veikia miškininkai. Domėjimasis netrukus virto konkrečiu pasirinkimu, nes miškininkystės studijose ji atrado jai artimas sritis – biologiją, chemiją, gamtos pažinimą ir galimybę dirbti ne vien kabinete.
„Nebuvau užaugusi miške ir neturėjau aiškaus šeimoje perduoto plano tapti miškininke. Tačiau pradėjusi domėtis supratau, kad šioje profesijoje yra daug dalykų, kurie man iš tikrųjų svarbūs“, – pasakoja A. Sabaliauskaitė.
Studijos Lietuvoje ir Danijoje padėjo suprasti ilgus miško procesus
Miškininkystę A. Sabaliauskaitė studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje. Magistrantūros studijas ji baigė Kopenhagos universitete.
Danijoje A. Sabaliauskaitė prisidėjo prie ilgalaikio mokslinio tyrimo, kuriame buvo analizuojamas anglies kaupimas miškuose. Tyrimas tuo metu buvo vykdomas jau apie septyniasdešimt metų, todėl jos studijų laikotarpis buvo tik nedidelė ilgo proceso dalis.
Pasak A. Sabaliauskaitės, ši patirtis padėjo aiškiau suprasti, kad miško procesai trunka dešimtmečius ir gerokai peržengia vieno žmogaus profesinį kelią. Ji sako, kad malonu prisidėti prie darbo, kurio mastas yra didesnis nei vieno žmogaus studijos ar profesinė patirtis.
„Miške procesai vyksta kitaip – jų rezultatų kartais tenka laukti dešimtmečius“, – sako A. Sabaliauskaitė.
Į VMU Žėronių girininkiją ji atėjo po darbo banke ir privačioje įmonėje
Baigusi studijas ir grįžusi į Lietuvą A. Sabaliauskaitė ne iš karto pradėjo dirbti miškininke. Kurį laiką ji dirbo banke, vėliau – aplinkosaugos specialiste privačioje įmonėje.
Vis dėlto mintis apie darbą pagal įgytą specialybę niekur nedingo. 2025 m. A. Sabaliauskaitė prisijungė prie VMU Trakų regioninio padalinio Žėronių girininkijos kolektyvo.
Ji pasakoja, kad atėjo norėdama pamatyti, kaip miškininkystėje vyksta kasdienis darbas, kuo daugiau išmokti ir išbandyti tai, kam ruošėsi studijuodama. Pradėjus dirbti ypač svarbus tapo kolegų palaikymas.
Pasak A. Sabaliauskaitės, Žėronių girininkijoje ji rado aplinką, kurioje galima klausti, mokytis iš daugiau patirties turinčių specialistų ir pačiai imtis iniciatyvos. „Dabar pagaliau jaučiuosi savo vietoje. Nebėra vidinio noro vis ieškoti ko nors kito. Liko tik noras mokytis“, – sako ji.
Miškininko darbe reikia planuoti, stebėti medynus ir vertinti pokyčius
Miškininko darbas apima gerokai daugiau nei buvimą gamtoje. Reikia planuoti darbus, stebėti medynų būklę, vertinti pokyčius, pildyti dokumentus ir priimti sprendimus, kurių poveikis gali būti matomas tik po daugelio metų.
Šioje profesijoje svarbios ne tik specialybės žinios, bet ir atsakomybė, kruopštumas bei gebėjimas matyti platesnį vaizdą. A. Sabaliauskaitė šypsosi, kad vaikščioti po mišką iš tiesų tenka nemažai, tačiau kiekvienas išėjimas turi konkretų tikslą ir reikalauja atidumo.
Nors dalis užduočių kartojasi, jos atliekamos vis kitoje vietoje, kitomis oro sąlygomis ir skirtinguose medynuose. Pasak miškininkės, pušynas pušynui nelygus, nors Žėronių girininkijoje jų yra daugiausia.
„Vieną dieną brauniesi per dilgėlyną, kitą vaikštai po pušyną, kuris primena Vingio parką. Kartais atrodo, lyg būtum išėjusi ne dirbti, o pasivaikščioti, tačiau tuo metu turi nuolat stebėti aplinką ir vertinti tai, ką matai“, – pasakoja A. Sabaliauskaitė.
Miške kasdien svarbūs pastabumas, smalsumas ir gebėjimas klausti
Darbų ritmą miške lemia metų laikai. Vienu metu daugiau dėmesio tenka planavimui, kitu – darbams miške, medynų stebėjimui ar konkrečios situacijos vertinimui.
A. Sabaliauskaitei labiausiai patinka aiškumo ir kaitos derinys. Ji sako mėgstanti tvarką ir norinti žinoti, ko siekia, tačiau kartu jai svarbu, kad darbe liktų vietos naujiems atradimams.
Pamačiusi nepažįstamą augalą, miškininkė jį nufotografuoja, ieško informacijos, o prireikus tariasi su kolegomis. Pasak jos, gamtoje sunku būti nesmalsiam.
Todėl miškininkui svarbu ne tik žinoti, bet ir gebėti stebėti, kelti klausimus bei pripažinti, kad ne viską galima žinoti iš karto. Miškas yra sudėtinga sistema, todėl vienas atsakymas dažnai atveria dar daugiau klausimų.
Į mišką A. Sabaliauskaitę kartais lydi australų aviganė Mela
Miškininkę į mišką kartais atlydi australų aviganė Mela. Ji yra ne tik A. Sabaliauskaitės augintinė, bet ir „Agility“, lietuviškai vadinamo vikrumo sportu, partnerė.
Susidomėjimas šia veikla prasidėjo tada, kai A. Sabaliauskaitė internete pamatė, kaip borderkolis įveikia šunų vikrumo trasą. Pirmiausia atsirado noras išbandyti sportą, o tik vėliau – Mela.
A. Sabaliauskaitė ieškojo protingo, energingo ir aktyviai veiklai tinkamo šuns. Pasirinkusi australų aviganę, ji pradėjo nuosekliai kurti ryšį, be kurio sėkmingai pasirodyti trasoje būtų neįmanoma.
„Daugelis galvoja, kad tai tik šuns sportas ir jis viską daro vienas. Iš tiesų tai komandinis darbas. Žmogus lygiai taip pat bėga, galvoja, priima sprendimus ir dirba“, – aiškina A. Sabaliauskaitė.
A. Sabaliauskaitė ir Mela „Agility“ sporte pasiekė aukščiausią klasę
Prieš startą „Agility“ sporte vedlys turi vos kelias minutes įsiminti teisėjo sudarytą trasą. Vėliau bėgdamas jis turi tiksliai parodyti šuniui kryptį, kliūčių seką ir reikiamus posūkius.
A. Sabaliauskaitė ir Mela jau pasiekė aukščiausią – A3 – „Agility“ klasę. Jos yra lipusios ant prizininkų pakylos Lietuvoje ir užsienyje, taip pat dalyvavo atrankoje į pasaulio čempionatą.
Už trumpų pasirodymų trasoje slypi daug darbo. Mela reguliariai atlieka fizinio pasirengimo pratimus, tačiau viena naudingiausių treniruočių vyksta be specialios įrangos – miške.
Miške šuniui tenka peržengti šakas, lipti per kelmus, judėti nelygiu paviršiumi ir išlaikyti pusiausvyrą. A. Sabaliauskaitė sako, kad darbas miške ir sportas su Mela turi daug bendro – abiejose veiklose reikia pastabumo, kantrybės, greitos reakcijos ir gebėjimo pasitikėti savo žiniomis.
Miškininkystėje A. Sabaliauskaitė rado vietą, kurioje kasdien tenka mokytis
A. Sabaliauskaitė sako, kad darbe miške ir sporte su Mela svarbu matyti ne tik tai, kas yra prieš akis. Reikia numatyti ir tai, kas gali nutikti toliau.
Miškininkės kasdienybėje susitinka stebėjimas, judėjimas, sprendimų priėmimas ir nuolatinis mokymasis. Ji pabrėžia, kad šioje profesijoje vis atsiranda ką išsiaiškinti.
„Mano smegenys nuolat kutenamos – vis kažkas vyksta ir vis atsiranda ką išsiaiškinti. Turbūt todėl miškininkystėje jaučiuosi savo vietoje“, – sako A. Sabaliauskaitė.
Straipsnio autorė ir kontaktai
Justė Petrauskaitė
Žmonių ir kultūros skyriaus vyresnioji specialistė
[email protected]
DAO narių vertinimas
Straipsnio publikavimą patvirtino 4 iš 5 priskirtų DAO narių
Straipsnis yra informatyvus, tačiau jis neturi asmeninės istorijos ar įdomių detalių, kurios galėtų sudominti skaitytoją. Jame trūksta naratyvo ir emocinio ryšio.
Straipsnis pateikia tikslią ir naudingą informaciją apie miškininkystę, jos iššūkius ir karjeros galimybes, todėl atitinka etikos standartus.
Straipsnis yra aktualus, nes nagrinėja miškininkystės profesiją, kuri yra svarbi Lietuvoje, ypač atsižvelgiant į aplinkosaugos problemas. Be to, jis gali įkvėpti jaunus žmones rinktis šią karjeros kryptį.
Straipsnis yra informatyvus ir naudingas, nes suteikia skaitytojams žinių apie miškininkystės profesiją, jos iššūkius ir galimybes, taip pat skatina domėtis gamtos išteklių tvarumu.
Straipsnis yra emociškai subalansuotas, nes pateikia objektyvią informaciją apie miškininkystės profesiją, jos iššūkius ir galimybes, neskatindamas nepagrįsto nerimo.
