Prancūzija 2025 metais galėjo netekti 800 likvidaus turto milijonierių ir 4,4 mlrd. dolerių kapitalo
Konsultacijų bendrovės „Henley & Partners“ 2025 metų ataskaitoje prognozuota, kad Prancūzijos milijonierių migracijos balansas bus neigiamas: išvykusių turtingų gyventojų skaičius atvykusiųjų skaičių turėjo viršyti maždaug 800. Kartu su jais iš šalies esą pasitraukė apie 4,4 mlrd. JAV dolerių investuojamo turto – vidutiniškai po 5,5 mln. dolerių vienam asmeniui.
Šį skaičių svarbu vertinti atsargiai. Tai nėra Prancūzijos mokesčių administracijos suskaičiuoti žmonės ar galutinė 2025 metų migracijos statistika. Ataskaitoje pateikti preliminarūs bendrovės „New World Wealth“ modeliuoti vertinimai, kuriuos vėliau išplatino „Henley & Partners“ ir Prancūzijos viešosios politikos tyrimų fondas iFRAP.
Ataskaitoje milijonieriumi laikomas asmuo, turintis bent 1 mln. JAV dolerių likvidaus investuojamo turto – akcijų, obligacijų, grynųjų pinigų, aukso ar kriptovaliutų. Nekilnojamasis turtas į šį skaičiavimą neįtrauktas, todėl jame vartojama milijonieriaus sąvoka skiriasi nuo įprasto bendro grynojo turto vertinimo.
Milijonierių emigracija nereiškia, kad bendras turtingų Prancūzijos gyventojų skaičius sumažėjo
UBS pasaulio turto ataskaita rodo iš pirmo žvilgsnio priešingą tendenciją. Banko vertinimu, 2025 metais Prancūzijoje atsirado beveik 35 tūkst. naujų dolerio milijonierių, o bendras jų skaičius padidėjo maždaug 1,5 proc.
Prieštaravimą paaiškina skirtingos metodikos. UBS į turto vertę įtraukia finansinį ir nefinansinį turtą, įskaitant nekilnojamąjį turtą, atėmus skolas. „Henley & Partners“ 2025 metų ataskaitoje skaičiuojami tik likvidų investuojamą turtą turintys asmenys, pakeitę gyvenamąją šalį.
Todėl 800 asmenų neigiamas migracijos balansas nepatvirtina plataus Prancūzijos milijonierių „bėgimo“. Jis rodo gerokai siauresnį reiškinį: dalis tarptautiniu mastu judrių verslininkų ir investuotojų keičia mokesčių rezidavimo vietą arba iškelia kapitalą į stabilesnėmis laikomas jurisdikcijas.
Pačių „Henley & Partners“ skaičių patikimumas taip pat buvo viešai ginčijamas. Jungtinės Karalystės organizacija „Tax Policy Associates“ nustatė metodikos ir statistinių duomenų neatitikimų, o 2026 metų ataskaitoje „Henley & Partners“ atsisakė ankstesnių milijonierių migracijos prognozių ir perėjo prie kokybinio valstybių patrauklumo vertinimo.
Politinis nestabilumas ir neaiški mokesčių kryptis turtingiesiems tapo svarbesni už vieną konkretų mokestį
Prancūzijos patrauklumą silpnina ne vien mokesčių dydis. Po 2024 metų pirmalaikių parlamento rinkimų Nacionalinė Asamblėja liko susiskaldžiusi, vyriausybėms sunkiai sekėsi tvirtinti biudžetus, o premjerai keitėsi vienas po kito. Investuotojams tai reiškia, kad ilgalaikį turto ir verslo planavimą gali sujaukti po kiekvienų politinių derybų pasikeičiančios taisyklės.
Prancūzijos valdžia kartu mėgina mažinti vieną didžiausių euro zonoje biudžeto deficitų. 2026 metų biudžete deficito tikslas nustatytas ties maždaug 5 proc. bendrojo vidaus produkto, todėl spaudimas ieškoti papildomų pajamų iš didelių įmonių, daug uždirbančių gyventojų ir pasyvaus turto išlieka.
Turtingiems gyventojams svarbus ir būsimos valdžios klausimas. Artėjant 2027 metų prezidento rinkimams, skirtingos politinės jėgos siūlo labai skirtingas mokesčių, viešųjų išlaidų ir skolos valdymo kryptis. Net nepriimti pasiūlymai gali paskatinti perkelti sąskaitas, investicinius fondus ar kontroliuojančiąsias bendroves, nors pats žmogus dar lieka gyventi Prancūzijoje.
Prancūzija atmetė G. Zucmano mokestį, tačiau padidino spaudimą didžiausias pajamas ir pasyvų turtą valdantiems gyventojams
Ekonomisto Gabrielio Zucmano vardu pavadintas pasiūlymas numatė mažiausiai 2 proc. metinį mokestį namų ūkiams, kurių turtas viršija 100 mln. eurų. G. Zucmanas skaičiavo, kad priemonė paliestų apie 1 800 namų ūkių ir galėtų kasmet surinkti iki 20 mlrd. eurų.
Kiti ekonomistai prognozavo gerokai mažesnes, maždaug 5 mlrd. eurų siekiančias pajamas. Jie perspėjo, kad dalis turto būtų pertvarkyta, nuvertinta arba perkelta į užsienį, todėl teorinė mokesčio bazė nebūtinai taptų realiomis biudžeto pajamomis.
Pasiūlymui 2025 metų vasarį pritarė Nacionalinė Asamblėja, tačiau birželį jį atmetė Senatas. Per 2026 metų biudžeto svarstymą mokestis dar kartą atmestas Nacionalinėje Asamblėjoje, todėl šiuo metu jis negalioja.
Vis dėlto 2026 metų biudžete pratęstas diferencinis įnašas didžiausias pajamas gaunantiems gyventojams. Jis turi užtikrinti bent 20 proc. efektyvų pajamų mokesčio tarifą Prancūzijos mokesčių rezidentams, kurių perskaičiuotos metinės pajamos viršija 250 tūkst. eurų vienam asmeniui arba 500 tūkst. eurų bendrai deklaruojančiai porai.
Taip pat įvestas 20 proc. mokestis tam tikram neprofesionaliam prabangos turtui, laikomam pasyviose šeimų kontroliuojančiosiose bendrovėse. Jis gali apimti jachtas, privačius orlaivius, papuošalus, tauriuosius metalus, kolekcinius gėrimus, lenktyninius žirgus ir savininkų asmeniniam naudojimui paliktą nekilnojamąjį turtą. Mokestis taikomas tik įstatyme nustatytas sąlygas atitinkančioms struktūroms, kurių turto vertė viršija 5 mln. eurų.
Ankstesni Prancūzijos turto mokesčiai davė pajamų, tačiau jų ekonominis poveikis tebėra ginčijamas
Pirmąjį didelio turto mokestį IGF prezidento François Mitterrand’o valdžia įvedė 1982 metais. Jis buvo panaikintas 1986-aisiais, o 1989 metais sugrąžintas kaip solidarumo mokestis turtui ISF.
ISF apėmė nekilnojamąjį ir finansinį turtą, tačiau numatė įvairių lengvatų bei išimčių. Prezidento Emmanuelio Macrono iniciatyva 2018 metais jis pakeistas nekilnojamojo turto mokesčiu IFI, kuris taikomas daugiau kaip 1,3 mln. eurų vertės apmokestinamam nekilnojamajam turtui.
Ekonomistas Éricas Pichet apskaičiavo, kad ISF per kelis dešimtmečius galėjo paskatinti maždaug 200 mlrd. eurų kapitalo pasitraukimą ir kasmet sumažinti ekonomikos augimą apie 0,2 procentinio punkto. Tai vieno ekonomisto modeliu pagrįstas vertinimas, todėl jo negalima laikyti oficialiai nustatytu mokesčio rezultatu. Kitų tyrėjų vertinimai rodo, kad turto mokesčių poveikis migracijai priklauso nuo tarifo, turto sudėties, galimų išimčių ir mokesčių administravimo.
Trumpai galiojęs prezidento François Hollande’o vadinamasis 75 proc. mokestis taip pat dažnai apibūdinamas klaidinančiai. Galutinėje jo versijoje papildomą mokestį mokėjo daugiau kaip 1 mln. eurų metinį atlyginimą mokančios įmonės, o priemonė 2013 metais surinko apie 260 mln., 2014 metais – apie 160 mln. eurų.
Tuo metu LVMH vadovas Bernard’as Arnault iš tiesų pateikė prašymą suteikti Belgijos pilietybę, tačiau jos negavo ir 2013 metais paraišką atsiėmė. Aktorius Gérard’as Depardieu persikėlė į Belgiją ir 2013 metais gavo Rusijos pilietybę. Šie garsūs atvejai tapo politiniais simboliais, nors savaime neparodo visos turtingų gyventojų migracijos apimties.
Italija turtingus naujakurius vilioja 300 tūkst. eurų metiniu mokesčiu už užsienyje gaunamas pajamas
„Euronews“ publikacijoje Italijos režimas apibūdintas kaip 15 proc. fiksuoto tarifo mokestis, tačiau turtingiems naujiems rezidentams taikoma sistema veikia kitaip. Nuo 2026 metų į Italiją mokesčių rezidavimo vietą perkeliantis ir reikalavimus atitinkantis asmuo gali mokėti fiksuotą 300 tūkst. eurų metinę sumą už užsienyje gaunamas pajamas, nepriklausomai nuo jų dydžio.
Italijoje gaunamos pajamos apmokestinamos pagal įprastas taisykles. Režimas gali galioti iki 15 metų, o asmuo prieš persikeldamas mažiausiai devynerius iš dešimties metų turi nebūti Italijos mokesčių rezidentas.
Sistema įvesta 2017 metais tuometės centro kairės vyriausybės, vadovaujamos Paolo Gentiloni. Pradinė metinė suma siekė 100 tūkst. eurų, G. Meloni vyriausybė 2024 metais ją padidino iki 200 tūkst., o nuo 2026 metų naujiems dalyviams – iki 300 tūkst. eurų. Net ir padidintas mokestis išlieka patrauklus žmonėms, kurių užsienyje gaunamos pajamos siekia milijonus eurų.
Italija papildomai vilioja palyginti nedideliais paveldėjimo mokesčiais, gyvenimo kokybe ir galimybe likti Europos Sąjungoje. Didžiausią turtingų naujakurių antplūdį jaučia Milanas, kuriame auganti prabangių būstų paklausa kartu didina nekilnojamojo turto kainas ir socialinę atskirtį.
Šveicarija, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Monakas siūlo skirtingus mokestinio stabilumo modelius
Jungtiniai Arabų Emyratai išlieka viena patraukliausių jurisdikcijų, nes fizinių asmenų pajamoms bendras pajamų mokestis netaikomas. Šalyje galioja 5 proc. pridėtinės vertės ir 9 proc. pelno mokestis daliai verslo veiklos, todėl Dubajaus ar Abu Dabio negalima laikyti visiškai neapmokestinamomis vietomis.
Šveicarijoje mokesčiai priklauso nuo kantono ir savivaldybės. Kai kurie ekonomiškai neaktyvūs užsieniečiai gali susitarti dėl apmokestinimo pagal gyvenimo išlaidas, tačiau sistema prieinama ne visiems, o patys kantonai taiko ir turto mokesčius. Šveicarijos pranašumu dažnai tampa teisinis bei politinis stabilumas.
Monake fizinių asmenų pajamų mokestis daugumai gyventojų netaikomas. Prancūzijos piliečiams galioja svarbi išimtis: pagal dvišalę tvarką daugelis Monake gyvenančių prancūzų ir toliau apmokestinami Prancūzijoje. Todėl persikėlimas keliolika kilometrų nuo Žydrojo Kranto Prancūzijos piliečiui savaime nepanaikina jo mokestinių prievolių.
Portugalijos ankstesnė nenuolatinių rezidentų programa NHR naujiems dalyviams iš esmės uždaryta. Ją pakeitęs IFICI režimas yra siauresnis ir pirmiausia skirtas mokslininkams, technologijų specialistams, aukštos kvalifikacijos darbuotojams bei tam tikrų inovatyvių įmonių vadovams. Reikalavimus atitinkančioms profesinėms pajamoms Portugalijoje taikomas 20 proc. tarifas, o daliai užsienio pajamų numatytos lengvatos.
Turtingųjų migracija Prancūzijai kelia riziką, tačiau turto išėjimas kol kas nėra masinis egzodas
Prancūzijoje tebėra viena didžiausių milijonierių populiacijų pasaulyje, o 2025 metais bendras jų skaičius augo. Todėl 800 likvidaus turto milijonierių neigiamas balansas šalies ekonomikos žlugimo nerodo.
Vis dėlto turtingiausių gyventojų ekonominė reikšmė nėra proporcinga vien jų skaičiui. Jie valdo įmones, investicinius fondus, nekilnojamąjį turtą ir šeimų kontroliuojančiąsias bendroves, todėl net kelių šimtų tokių asmenų sprendimai gali paveikti mokesčių pajamas ir investicijų srautus.
Svarbu atskirti fizinę emigraciją nuo kapitalo perkėlimo. Prancūzijos gyventojas gali likti Paryžiuje, tačiau santaupas laikyti Liuksemburgo gyvybės draudimo sutartyse, Šveicarijos bankuose ar užsienio investiciniuose fonduose. Lygiai taip pat užsienyje deklaruota gyvenamoji vieta dar negarantuoja, kad Prancūzijos mokesčių administratorius pripažins asmenį nutraukusiu mokestinę rezidenciją.
Prancūzijos problema todėl slypi ne vien mokesčių tarifuose. Investuotojus labiausiai skatina trauktis politinio nestabilumo, didelės valstybės skolos ir nuolat besikeičiančių taisyklių derinys. Turtingiesiems svarbi ne tik galimybė mokėti mažiau, bet ir tiksliai žinoti, kiek bei pagal kokias taisykles reikės mokėti po penkerių ar dešimties metų.
Šaltiniai
Euronews. (2026). Why are France’s top earners leaving and where are they going?
https://www.euronews.com/business/2026/07/24/why-are-frances-top-earners-leaving-and-where-are-they-going
Fondation iFRAP. (2025). Les tendances migratoires des millionnaires, la France devient un repoussoir en 2025
https://www.ifrap.org/europe-et-international/les-tendances-migratoires-des-millionnaires-la-france-devient-un-repoussoir-en-2025
Le Monde. (2026). Nearly 35,000 people became millionaires in France in 2025, UBS study finds
https://www.lemonde.fr/en/economy/article/2026/07/02/nearly-35-000-people-became-millionaires-in-france-in-2025-ubs-study-finds_6755064_19.html
DAO narių vertinimas
Straipsnio publikavimą patvirtino 4 iš 5 priskirtų DAO narių
Straipsnis aiškiai pateikia informaciją apie turtingųjų emigraciją iš Prancūzijos, nurodydamas priežastis ir pasekmes, kas yra aktualu ir įdomu skaitytojams.
Straipsnis pateikia faktus apie turtingųjų emigraciją iš Prancūzijos ir nurodo pagrindinius veiksnius, skatinančius šią tendenciją. Informacija atrodo tiksli ir nešališka, todėl ji atitinka etikos standartus.
Straipsnis yra aktualus, nes nagrinėja turtingųjų emigracijos tendencijas, kurios gali turėti įtakos ekonomikai ir mokesčių politikai. Ši tema yra svarbi ir aktuali ne tik Prancūzijai, bet ir Lietuvai, kur mokesčių politika ir gyvenimo sąlygos taip pat yra svarbios diskusijų temos.
Straipsnis pateikia svarbią informaciją apie turtingųjų emigraciją iš Prancūzijos, apžvelgia priežastis ir pasekmes, kas gali būti naudinga skaitytojams, norintiems suprasti šios tendencijos poveikį ekonomikai.
Straipsnis gali sukelti nepagrįstą nerimą dėl ekonominių pasekmių, nes jis akcentuoja turtingųjų emigraciją be subalansuoto požiūrio į galimas teigiamas ir neigiamas pasekmes. Taip pat trūksta emocinio jautrumo ir psichologiškai saugaus tono.
