Elektrinis ungurys nustebino net mokslininkus
Šiandien sunku įsivaizduoti gyvenimą be elektros – ji maitina mūsų telefonus, kompiuterius, buitinę techniką ir daugybę kitų prietaisų. Tačiau prieš kelis šimtmečius žmonės beveik nieko nežinojo apie šią jėgą. Elektrą jie matydavo tik žaibuose ar patirdavo ją kaip keistą gamtos reiškinį, kurio negalėjo paaiškinti.
Didelis lūžis įvyko tada, kai mokslininkai susidomėjo elektriniu unguriu – neįprasta Amazonės upės žuvimi, gebančia pati generuoti stiprius elektros impulsus. Vietos gyventojai apie šio gyvūno galias žinojo jau seniai, tačiau Europoje ir Šiaurės Amerikoje pasakojimai apie jį skambėjo beveik kaip legenda. Daugelis net sunkiai tikėjo, kad gyvūnas gali tapti savotišku gyvu elektros šaltiniu.
Kai elektriniai unguriai buvo atgabenti tyrimams, jie akimirksniu tapo mokslo sensacija. Mokslininkai suprato, kad gamtoje egzistuoja organizmas, galintis savo noru sukurti daugiau elektros energijos, nei tuo metu pavykdavo sukaupti laboratorijose naudojamais prietaisais.
Tyrinėdami šios žuvies kūną jie atrado, kad elektros išlydžius sukuria specialios ląstelės, veikiančios panašiai kaip mažos baterijos. Būtent šie stebėjimai padėjo geriau suprasti, kaip galima kaupti ir perduoti elektros energiją.
Rykliai – jautriausi elektriniams signalams
Elektrinis ungurys – tik vienas iš daugelio gyvūnų, gebančių naudotis elektra. Kai kurios žuvys ją pasitelkia medžioklei ar gynybai, o kitos – orientacijai aplinkoje. Pavyzdžiui, elektriniai šamai ir rajos taip pat gali sukelti stiprius elektros impulsus, kuriais apsvaigina grobį arba apsisaugo nuo plėšrūnų.
Tačiau ne visi gyvūnai elektrą naudoja kaip ginklą. Kai kuriems ji tampa papildomu jutimu. Rykliai laikomi vienais jautriausių gyvūnų elektriniams signalams. Jie geba aptikti net menkiausius impulsus, sklindančius iš kitų gyvūnų kūnų, todėl gali surasti grobį net tada, kai jo nemato.
Panašių gebėjimų turi ir kai kurie žinduoliai. Ančiasnapiai bei echidnos naudoja specialius receptorius, leidžiančius aptikti aplinkoje esančius elektrinius laukus. Tai padeda jiems rasti maistą po vandeniu, dumble ar net po žeme. Mokslininkai taip pat nustatė, kad elektrorecepcija būdinga kai kurioms delfinų rūšims.
Elektriniai procesai svarbūs net vabzdžių pasaulyje. Bitės skrydžio metu įgauna nedidelį elektrinį krūvį, kurį perduoda nusileidusios ant žiedų. Kitos bitės gali pajusti šiuos pokyčius ir suprasti, ar žiedas jau buvo neseniai aplankytas. Taip jos taupo laiką ir energiją ieškodamos nektaro.
Elektrinės žuvys įkvėpė šiuolaikines baterijas
Elektrinių gyvūnų tyrimai turėjo didžiulę reikšmę mokslo pažangai. Vienas garsiausių mokslininkų, įkvėptų šių atradimų, buvo italų fizikas Alessandro Volta. Analizuodamas elektrinių žuvų veikimo principus jis sukūrė pirmąją bateriją – išradimą, kuris tapo šiuolaikinės elektrotechnikos pagrindu.
Tuo pačiu metu mokslininkai vis aktyviau tyrinėjo ir gyvūnų organizmuose vykstančius elektrinius procesus. Ilgainiui paaiškėjo, kad elektra nėra išskirtinė tik kelių rūšių savybė. Ji slypi kiekviename gyvame organizme. Nervų sistema informaciją perduoda elektriniais signalais, o raumenys juda būtent dėl elektros impulsų.
Šie atradimai iš esmės pakeitė žmonių supratimą apie gyvybę ir pačią elektrą. Tai, kas kadaise atrodė paslaptinga gamtos jėga, tapo vienu geriausiai ištirtų fizikos reiškinių. O svarbiausia – būtent elektrinių gyvūnų tyrimai padėjo nutiesti kelią technologijoms, kurios šiandien naudojamos visur – nuo baterijų ir elektros tinklų iki medicinos prietaisų. Kitaip tariant, dalį šiuolaikinio pasaulio esame skolingi ne laboratorijoms, o gamtai, kuri elektros paslaptį buvo įminusi gerokai anksčiau už žmogų.
