Netoli Paryžiaus psichiatrijos ligoninėje asiliukai tapo gydymo proceso dalimi
Prancūzijos Ville-Evrard psichiatrijos ligoninėje, esančioje Neuilly-sur-Marne priemiestyje netoli Paryžiaus, veikia neįprastas terapijos skyrius. Čia pacientai su psichikos sveikatos sutrikimais ne tik kalbasi su specialistais ar gauna medikamentinį gydymą, bet ir prižiūri, šukuoja, vedžioja bei apkabina asiliukus. Associated Press rašo, kad ši programa yra unikali Prancūzijoje ir veikia kaip oficiali ligoninės sveikatos priežiūros dalis.
Programa vyksta 19-ojo amžiaus ūkiniuose pastatuose ir miškingoje ligoninės teritorijoje. Pacientai su darbuotojais penktadienį vedžiojo penkis asiliukus, valė jų kanopas, prižiūrėjo akis ir baigė užsiėmimą fiziniu kontaktu – apkabinimu ar ramiu buvimu šalia gyvūno. AP kalbinta 60-metė pacientė Nathalie sakė, kad tokia veikla suteikia palengvėjimą, padeda nustoti galvoti apie visa kita ir ištrūkti iš gydymo bei vaistų rutinos.
Ši istorija svarbi ne dėl mielo kontrasto tarp asiliuko ir ligoninės. Ji rodo platesnį psichiatrijos pokytį: gydymas vis dažniau ieško priemonių, kurios žmogų grąžina į kūną, ryšį, rutiną ir gyvą santykį su aplinka. Gyvūnas čia nėra dekoracija. Jis tampa tarpininku tarp užsidariusio paciento ir pasaulio, kuriame vėl reikia pasitikėti, judėti, kalbėti ir rūpintis kitu.
Programa prasidėjo nuo slaugytojos idėjos ir tapo oficialiu skyriumi
Pirmieji asiliukai į Ville-Evrard ligoninę atkeliavo 2016 m. Programą pradėjo Ermelinda ir François Hadey. Ermelinda Hadey yra psichiatrijos slaugytoja, tikėjusi gyvūnų terapijos nauda, o jos vyras François Hadey išmoko ruošti asiliukus terapiniam darbui. Dalis gyvūnų buvo paimti iš prieglaudų po nepriežiūros ar blogo elgesio patirties.
Nuo 2022 m. ši programa turi oficialų ligoninės sveikatos priežiūros skyriaus statusą. Tai leido įdarbinti tris visą darbo dieną dirbančias slaugytojas ir plėsti veiklą. AP nurodo, kad skyriuje dabar naudojami ne tik asiliukai, bet ir kiti gyvūnai, įskaitant triušius ir ožkas.
Šis statusas labai svarbus. Gyvūnų terapija dažnai pristatoma kaip papildomas, beveik savanoriškas užsiėmimas, kuris priklauso nuo entuziastų. Ville-Evrard atveju ji įtraukta į viešąją sveikatos sistemą, turi darbuotojus, struktūrą ir vietą ligoninės gydymo procese. Tai jau ne „graži iniciatyva“, o bandymas gyvūnų asistuojamą terapiją paversti organizuota psichiatrijos priemone.
Asiliukai pasirinkti ne atsitiktinai
Asiliukas nėra pirmas gyvūnas, apie kurį pagalvotume kalbėdami apie terapiją. Dažniausiai minimi šunys, žirgai ar katės. Tačiau F. Hadey AP aiškino, kad asiliukai yra ramūs, socialūs ir labai protingi gyvūnai. Jo teigimu, asiliukui reikia lėtai paaiškinti, bet jis greitai supranta, o užmezgęs ryšį su žmogumi gali tapti tarsi emocinė „kempinė“.
Būtent ramus gyvūno tempas čia tampa terapine verte. Psichikos sveikatos sutrikimų turintiems pacientams dažnai sunku su greitu, triukšmingu, vertinančiu pasauliu. Asiliukas nereikalauja greitos kalbos, nepertraukia, nekritikuoja ir nespaudžia. Jis reaguoja į kūno kalbą, balso toną, prisilietimą ir pastovumą.
Toks santykis pacientui gali būti saugesnis nei tiesioginis žmogaus kontaktas. Kai kuriems lengviau pirmiausia bendrauti su gyvūnu, o tik vėliau – su slaugytoju ar terapeutu. Rūpinimasis asiliuku sukuria paprastą užduotį: prieiti, paliesti, išvalyti, pavedžioti, pastebėti, ar gyvūnas ramus. Šioje rutinoje pacientas ne tik gauna dėmesio, bet ir pats tampa reikalingas.
Terapija taikoma skirtingiems psichikos sutrikimams
AP nurodo, kad Ville-Evrard programa padeda pacientams, susiduriantiems su nerimu, depresija, autizmu ir šizofrenija. Tai nereiškia, kad asiliukas „gydo“ šias būkles tiesiogine prasme. Gyvūnų asistuojama terapija veikia kaip papildoma priemonė šalia psichiatrijos, psichoterapijos, medikamentų, socialinio darbo ir kasdienės priežiūros.
Mokslinėje literatūroje gyvūnų asistuojama terapija siejama su emocinės reguliacijos, bendravimo, savivertės ir socialinio įsitraukimo gerėjimu. 2025 m. „Frontiers in Psychiatry“ paskelbtoje apžvalgoje apie asiliukų asistuojamas intervencijas nurodoma, kad jos gali padėti emocinei reguliacijai, komunikacijai ir socialinei sąveikai, nors įrodymų bazė dar ribota ir reikia daugiau kokybiškų tyrimų.
Būtent čia reikalingas atsargumas. Gyvūnų terapija neturi būti parduodama kaip stebuklingas gydymas. Ji gali padėti žmogui atsiverti, sumažinti įtampą, pajusti rutiną, išjudinti kūną ir kurti pasitikėjimą. Tačiau sunkūs psichikos sutrikimai reikalauja profesionalios, ilgalaikės, individualiai pritaikytos pagalbos. Asiliukas gali būti tiltas, bet ne visa gydymo sistema.
Gyvūnas padeda pacientui grįžti prie paprastų veiksmų
Psichiatrijoje kartais didelę reikšmę turi ne dramatiški proveržiai, o maži, konkretūs veiksmai. Pacientas atsikelia, ateina į užsiėmimą, paima šepetį, kalba su gyvūnu, klausosi instrukcijos, išlaiko dėmesį, palaukia savo eilės, prižiūri kanopą, eina šalia asiliuko. Tai atrodo paprasta, bet žmogui, kuris kovoja su depresija, nerimu ar psichozės padariniais, tokia struktūra gali būti didelis žingsnis.
Gyvūnas suteikia užduočiai prasmę. Valyti asiliuko akis ar kanopas nėra abstraktus pratimas „lavinti motoriką“. Tai rūpinimasis gyvu padaru, kuris reaguoja ir pasitiki. Tokia patirtis gali grąžinti savivertę: žmogus vėl pajunta, kad jo veiksmas turi poveikį kitam.
UCLA Health gyvūnų asistuojamos terapijos apžvalgoje pabrėžiama, kad pats gyvūno glostymas gali sukelti atsipalaidavimo reakciją, o gyvūnas gali tapti terapinio proceso katalizatoriumi. Tai ypač svarbu ten, kur pacientui sunku pradėti kalbėti arba kur įprasta terapinė kalba atrodo per sunki.
Programa kelia ir mokslinio įrodymo klausimą
E. ir F. Hadey patys pripažįsta, kad gyvūnų terapijai reikia daugiau mokslinio vertinimo. AP rašo, kad jie norėtų, jog tokia terapija būtų formaliau pripažinta psichiatrijos bendruomenėje kaip papildoma priežiūros forma, remiantis ne vien gražiomis pacientų istorijomis, bet ir patikimesniais tyrimais.
Tai protinga pozicija. Psichikos sveikatos srityje lengva paslysti į madą: šiandien „gydo“ gyvūnai, rytoj – garsai, poryt – kvėpavimas ar dar viena komercinė praktika. Kad priemonė būtų rimtai integruota į sistemą, reikia aiškiai žinoti, kam ji padeda, kokiais atvejais neveikia, kiek trunka efektas, kokia rizika ir kaip ją derinti su kitais gydymo metodais.
2024 m. sisteminės literatūros apžvalgos apie gyvūnų asistuojamos terapijos vaidmenį psichikos sveikatos reabilitacijoje nurodo, kad ji gali būti naudinga depresijos, nerimo, potrauminio streso ir šizofrenijos kontekstuose, bet tyrimai skiriasi kokybe, metodika ir imtimis. Todėl geriausia ją vertinti kaip perspektyvią papildomą priemonę, o ne kaip savarankišką gydymo standartą.
Viešoji sveikatos sistema ieško žmogiškesnių formų
Prancūzijos pavyzdys įdomus todėl, kad ši programa veikia ne privačiame prabangos centre, o viešojoje psichiatrijos ligoninėje. Tai keičia jos reikšmę. Gyvūnų terapija čia nėra elitinis savaitgalio užsiėmimas tiems, kurie gali susimokėti už alternatyvią patirtį. Ji tampa dalimi sistemos, kurioje gydomi žmonės su realiais, kartais sunkiais sutrikimais.
Psichiatrijos ligoninės dažnai siejamos su uždarumu, medikamentais, režimu ir institucine atmosfera. Asiliukai šioje aplinkoje veikia beveik priešingai: jie įneša lauko, lėto tempo, žemės, šieno, kvapo, prisilietimo ir nevertinančio kontakto elementą. Tai gali atrodyti ne mediciniškai, bet būtent tokios patirtys pacientams kartais padeda vėl pajusti realybę už diagnozės ribų.
Terapiniai gyvūnai taip pat keičia santykį tarp paciento ir personalo. Slaugytojas užsiėmime tampa ne vien vaistų ar taisyklių atstovu. Jis kartu su pacientu prižiūri gyvūną, stebi jo elgesį, kalbasi apie reakcijas ir kuria bendrą veiksmą. Tokia aplinka gali sumažinti įtampą, kuri psichiatrijoje dažnai kyla tarp kontrolės ir pagalbos.
Asiliukai neišsprendžia psichikos sveikatos krizės, bet rodo kryptį
Prancūzijos pavyzdžio nereikėtų romantizuoti. Keli asiliukai neišspręs depresijos, šizofrenijos, autizmo spektro sutrikimų, nerimo ar psichiatrijos sistemos finansavimo problemų. Jie nepakeis gydytojų, vaistų, psichoterapijos, socialinės pagalbos ir ilgalaikės priežiūros. Tačiau jie parodo kryptį, kurios psichikos sveikatos sistemai labai reikia – daugiau ryšio, kūno, rutinos ir mažiau vien mechaninio simptomų valdymo.
Geriausia gyvūnų terapijos vertė yra jos paprastumas. Pacientui nereikia iš karto paaiškinti savo traumos, diagnozės ar minčių. Jis gali pradėti nuo asiliuko šukavimo, ramaus ėjimo šalia gyvūno ar kelių minučių prisilietimo. Kartais būtent toks mažas, nekalbus kontaktas atveria kelią ten, kur pokalbis dar per sunkus.
Todėl Ville-Evrard ligoninės istorija verta dėmesio ne dėl egzotikos. Ji primena, kad psichiatrijoje žmogus nėra vien simptomų rinkinys. Jis turi kūną, ritmą, baimę, vienatvę, santykio poreikį ir gebėjimą rūpintis. Jei asiliukas gali padėti tai pažadinti, ši priemonė verta rimto, bet blaivaus dėmesio.
Šaltiniai
Associated Press. (2026). Patients find help with therapy donkeys at psychiatric hospital near Paris
https://apnews.com/article/a751b540ba27e82797a2cf5a64baf045
Associated Press. (2026). Therapy donkeys help patients at a Paris-area psychiatric hospital
https://apnews.com/article/france-donkey-therapy-mental-health-hospital-a751b540ba27e82797a2cf5a64baf045
Frontiers in Psychiatry. (2025). Donkey-assisted therapy in mental health conditions
https://www.frontiersin.org/journals/psychiatry/articles/10.3389/fpsyt.2025.1680983/full
National Library of Medicine. (2024). The Role of Animal-Assisted Therapy in Enhancing Patients’ Well-being
https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC10986847/
