2000 metais Rumunijoje įvykusi cianido avarija užteršė upes ir palietė kelias Europos šalis
2000 metų sausio 30 dieną Rumunijoje, netoli Baia Mare miesto, įvyko viena didžiausių ekologinių nelaimių Europoje. Prie aukso išgavimo įmonės, naudojusios cianido technologiją, trūkus atliekų saugojimo užtvankai, į aplinką išsiliejo didelis kiekis cianidu užteršto vandens.
Apie šį įvykį skelbė tarptautinės organizacijos ir žiniasklaida, nurodydamos, kad nuodingos medžiagos pateko į Somešo upę, o vėliau per Tisą pasiekė ir Dunojaus baseiną. Tarša išplito už Rumunijos ribų ir paveikė Vengriją bei tuometinę Jugoslaviją.
Skaičiuojama, kad į aplinką galėjo patekti apie 100 tūkst. kubinių metrų užteršto vandens. Tai lėmė greitą ir plačiai paplitusį vandens užterštumą, kuris tapo rimta grėsme tiek ekosistemoms, tiek žmonių naudojamam vandeniui.
Dėl taršos buvo laikinai nutrauktas vandens tiekimas kai kuriuose regionuose, o valdžios institucijos ėmėsi skubių priemonių žalai mažinti.
Katastrofa sunaikino vandens gyvybę ir buvo prilyginta didžiausioms Europos ekologinėms nelaimėms
Po avarijos labiausiai nukentėjo upių ekosistemos. Kai kuriose teritorijose buvo sunaikinta didžioji dalis vandens gyvybės – žuvys, bestuburiai ir kiti organizmai masiškai žuvo.
Įvairūs tyrimai ir vertinimai rodo, kad tam tikrose upių atkarpose galėjo žūti iki 80 procentų vandens organizmų. Tai turėjo ilgalaikį poveikį biologinei įvairovei ir vietos bendruomenių pragyvenimui, ypač tiems, kurie vertėsi žvejyba.
Dėl katastrofos Baia Mare įvykis neretai vadinamas viena didžiausių ekologinių nelaimių Europoje po Černobylio. Šis palyginimas naudojamas siekiant pabrėžti įvykio mastą ir poveikį regionui, nors pačios nelaimės pobūdis buvo kitoks.
Be aplinkos žalos, incidentas sukėlė ir politinę įtampą tarp šalių, kurių teritorijas pasiekė užterštas vanduo. Tai iškėlė klausimus dėl atsakomybės ir tarptautinio bendradarbiavimo sprendžiant tokias krizes.
Po katastrofos Europa ėmė griežtinti aplinkosaugos reikalavimus ir kontrolę
Baia Mare avarija tapo svarbiu lūžio tašku Europos aplinkosaugos politikoje. Po šio įvykio pradėta daugiau dėmesio skirti pramoninių atliekų saugojimui ir galimų avarijų prevencijai.
Europos Sąjungoje buvo stiprinami reikalavimai kasybos ir išgavimo įmonėms, ypač susiję su pavojingų medžiagų laikymu ir infrastruktūros saugumu. Taip pat akcentuotas tarptautinis informacijos apsikeitimas ir greitesnis reagavimas į ekologines krizes.
Ekspertai pažymi, kad ši katastrofa parodė, kaip viena techninė avarija gali turėti pasekmių kelioms valstybėms vienu metu. Dėl to atsirado didesnis spaudimas įmonėms ir valdžios institucijoms užtikrinti aukštesnius saugumo standartus.
Nors nuo įvykio praėjo daugiau nei du dešimtmečiai, Baia Mare katastrofa iki šiol minima kaip svarbus pavyzdys, kodėl būtina griežtai kontroliuoti pramoninę veiklą ir jos poveikį aplinkai.
