Autorė: Izabela Stankevičienė.
Mama gali išeiti pro duris tik tada, kai jos išėjimas turi pasiteisinimą kitų akyse
Kai kūnas jau nebe kūnas, o įrodymas, kad ji tikrai nebegali. Kai ją išveža į palatą, į reanimaciją, į lovą, kurioje pagaliau niekas nebeklausia, ar ji pakankamai stengėsi. Kai jos griūtis tampa dokumentu, parašu, diagnoze. Tada galima. Tada moteriai leidžiama nebepakelti.
Mama gali išeiti ir tada, kai ji eina uždirbti
Kai išeina ne į save, o į funkciją. Kai jos nebuvimas namuose turi ekonominę prasmę. Kai ji ne šiaip kvėpuoja, o kuria vertę, atneša pinigus, tampa produktyvi. Tada jos išėjimas nebekelia tokio įtarimo. Nes moteris vis dar tarnauja. Tik kitoje vietoje.
O štai gyva, nesulūžusi, dar jaučianti, dar norinti, dar turinti vidinį judesį moteris, kuri išeina pro duris be katastrofos, be diagnozės, be algalapio, be pažymos, be pasiteisinimo — čia jau beveik nepadoru.
Nes kokia gi priežastis?
Ji pati?
Per mažai.
Ir čia yra visa žaizda.
Moteris, tapusi mama, dažnai praranda teisę būti pakankama priežastimi sau pačiai. Jos poreikis turi būti patvirtintas kančia arba nauda. Jeigu ji kenčia — jai leidžiama sustoti. Jeigu ji uždirba — jai leidžiama išeiti. Jeigu ji gyva ir tiesiog nori erdvės — ji turi aiškintis.
Šita programa nėra nauja. Ji eina per moterų kūnus ilgiau, nei mes drįstam pripažinti. Per močiutes, kurios tylėjo. Per mamas, kurios tempė. Per dukras, kurios stebėjo ir mokėsi, kad meilė turi kainuoti savęs atsisakymu.
Ir šiandien ta pati sena sistema apsirengė moderniais rūbais. Ji kalba apie laisvę, pasirinkimus, sąmoningumą, bet moters viduje vis dar stovi senas sargas prie durų.
Jis neklausia, kur eini.
Jis klausia: ar turi teisę?
6 vaikų mama, Izabela.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
