Kai šiandien pagalvoji apie Strasbūrą, greičiausiai matai visai kitą paveikslą. Tvarkingas europietiškas miestas, kuriame viskas sustyguota – Europos Parlamentas, teismai, politikai, posėdžiai, dokumentai, vertėjai. Miestas, kuriame priimami sprendimai apie žmogaus teises, apie įstatymus, apie tai, kaip gyvens visa Europa. Viskas atrodo racionalu, apskaičiuota, kontroliuojama.
Ir tada kažkur išlenda faktas, kuris viską šiek tiek… išmuša iš vėžių. Nes tas pats miestas kažkada buvo vieta, kur žmonės masiškai šoko iki mirties. Ne perkeltine prasme. Tiesiog šoko, kol kūnas nebeatlaikė.
Kaip Strasbūre prasidėjo šokio maras ir kodėl jis taip greitai išplito
1518 metų vasarą Strasbūre prasidėjo tai, ką šiandien vadiname šokio maru. Ir pats pavadinimas skamba keistai, lyg kažkas būtų sumaišęs mediciną su legenda.
Viskas prasidėjo nuo vieno žmogaus. Moteris išėjo į gatvę ir pradėjo šokti. Ne šventėje, ne su muzika, nieko tokio. Ji tiesiog šoko. Ir nesustojo. Dieną, antrą, trečią. Iš pradžių tai atrodė kaip pavienis atvejis – gal kažkas su sveikata, gal psichologinė krizė, nieko neįprasto, jei žiūrėtume šiandienos akimis.
Bet problema ta, kad tuo viskas nesibaigė. Po kelių dienų prie jos prisijungė kiti. Ir čia jau prasideda tas momentas, kur net ir dabar sunku logiškai paaiškinti. Nes niekas jų nekvietė, nebuvo jokio renginio, jokio paaiškinimo. Žmonės tiesiog pradėjo daryti tą patį. Vienas po kito.
Per kelias savaites jų buvo jau šimtai. Miesto centre – žmonės, kurie šoka be sustojimo, griūva, keliasi, vėl šoka. Ir niekas iki galo nesupranta, kas vyksta. O kūnas, aišku, turi ribas. Žmonės pradėjo kristi nuo išsekimo, kai kurie patyrė širdies smūgius, kai kurie tiesiog nebeatsikėlė .
Kodėl žmonės šoko iki mirties ir kokias versijas siūlo mokslininkai
Iki šiol nėra vieno aiškaus paaiškinimo, kas iš tikrųjų ten įvyko. Vieni kalba apie masinę psichologinę reakciją – žmonės gyveno didžiulėje įtampoje, buvo badas, ligos, baimė dėl rytojaus, ir kažkuriuo momentu visa tai tiesiog „prasiveržė“. Ne per žodžius, o per kūną.
Yra ir kita versija – apsinuodijimas skalsėmis, vadinamas ergotizmu. Tai grybelis, augantis ant grūdų, galintis sukelti haliucinacijas ir traukulius. Kartais net sakoma, kad tai galėjo būti savotiškas „natūralus LSD“ viduramžiais . Skamba įdomiai, bet ne iki galo paaiškina, kodėl žmonės šoko taip ilgai ir gana koordinuotai.
Ir dar yra tikėjimo klausimas. Tuo metu buvo stiprus įsitikinimas, kad žmogų gali ištikti Šv. Vito prakeiksmas. Kad šokis gali būti ne simptomas, o bausmė. Ir kai tuo tiki visa bendruomenė, riba tarp realybės ir įsitikinimo pradeda labai lengvai slysti.
Įdomu ir tai, kaip reagavo valdžia. Buvo nuspręsta, kad žmonėms reikia „iššokti“ šitą būseną. Buvo samdomi muzikantai, organizuojamos vietos, kur jie galėtų šokti. Šiandien tai skamba keistai, bet tuo metu tai atrodė logiška. Ir, aišku, nepadėjo.
Ar tokie masiniai reiškiniai galimi ir šiandien, net jei jie atrodo kitokie
Kas čia įdomiausia – mes labai mėgstam galvoti, kad dabar esam kitokie. Kad tokie dalykai galėjo nutikti tik tada, nes žmonės buvo mažiau išsilavinę, labiau prietaringi. Bet jei pasižiūri į šiandieną, tas jausmas greitai dingsta.
Mes gal ir nešokam iki mirties miesto aikštėse, bet masiniai reiškiniai niekur nedingo. Socialinių tinklų bangos, staigūs trendai, panikos epizodai, kai visi daro tą patį net nelabai suprasdami kodėl. Lietuvoje irgi tai matome – kartais užtenka vienos žinutės ar vieno video, ir viskas pradeda plisti.
Psichologai tai vadina socialiniu užkratu. Kai emocijos ir elgesys persiduoda iš žmogaus žmogui, kartais visai nepastebimai. Ir tada tas kontrastas su šiandieniniu Strasbūru pasidaro dar įdomesnis. Miestas, kuriame dabar sprendžiami Europos teisės ir politikos klausimai, kažkada buvo vieta, kur žmonės stovėjo ir žiūrėjo į savo kaimynus, nesuprasdami, kodėl jie šoka iki mirties. Ir gal net patys prie jų prisijungė.
Galų gale viskas dingo taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Be aiškios priežasties, be sprendimo, tiesiog po truputį išsikvėpė. Ir turbūt dėl to ši istorija taip kabina iki šiol. Nes ji nėra tik apie praeitį. Ji apie tai, kaip veikia žmonės, kai spaudimo pasidaro per daug.
