Istoriniai objektai Teherane ir Isfahane laikomi pasaulinės reikšmės kultūros paveldu
Naujausi kariniai smūgiai Irane sukėlė rimtą susirūpinimą dėl šalies istorinio paveldo išsaugojimo. Pranešama apie apgadintus objektus, tarp jų Golestano rūmus Teherane ir Naghš-e Džahano aikštę Isfahane – vietas, kurios atspindi skirtingus Irano civilizacijos laikotarpius ir yra laikomos pasaulinės reikšmės kultūros vertybėmis.[1]
Italų archeologas Pierfrancesco Callieri pabrėžia, kad tokių objektų pažeidimas gali turėti negrįžtamų pasekmių ne tik Iranui, bet ir visam pasaulio kultūriniam paveldui. Jo teigimu, tarptautinės bendruomenės tylėjimas tokiais atvejais gali būti prilygintas bendrininkavimui.
Golestano rūmai ir Naghš-e Džahano aikštė yra susiję su skirtingais Irano istorijos etapais. Golestano kompleksas buvo pagrindinė valdžios rezidencija Kadžarų laikotarpiu, kai Teheranas tapo šalies sostine, o Isfahano aikštė su ją supančiais monumentais siejama su Safavidų dinastijos laikotarpiu.
Pasak Pierfrancesco Callieri, šios vietos nėra tik nacionalinės reikšmės objektai. Jos atspindi visos Persijos civilizacijos raidą ir turi išskirtinę vertę pasauliniame kontekste. Todėl bet koks jų pažeidimas laikomas ne tik vietiniu, bet ir globaliu nuostoliu.
Žala tokiems objektams gali būti negrįžtama, nes daugelis architektūrinių detalių ir istorinių sluoksnių yra unikalūs ir nebeatkuriami.
Atakos prieš kultūros paveldą gali būti laikomos psichologinio karo dalimi
Pierfrancesco Callieri neatmeta galimybės, kad smūgiai prieš kultūros objektus gali turėti simbolinę reikšmę. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad pirmieji smūgiai buvo nukreipti į istorines Persijos sostines, o tai gali būti interpretuojama kaip sąmoningas pasirinkimas. Archeologas primena, kad dar 2020 metais buvo viešai kalbėta apie galimybę naikinti Irano kultūros objektus. Jo teigimu, tokie pareiškimai rodo intenciją naudoti kultūrinį paveldą kaip spaudimo priemonę.
„Grasinimas sunaikinti kultūros objektus tautai, kuri itin vertina savo istoriją, yra psichologinio karo forma“, – pažymi jis.
Analitikai dažnai teigia, kad kultūros objektų niokojimas yra būdas paveikti tautos tapatybę. Pierfrancesco Callieri šią galimybę vertina atsargiai, tačiau pripažįsta, kad tokia interpretacija turi pagrindo. Jis pabrėžia, kad Irano visuomenė pasižymi stipriu istoriniu identitetu ir lojalumu valstybei. Todėl tokie smūgiai gali turėti priešingą efektą – sustiprinti nacionalinę vienybę, o ne ją susilpninti.
Vis dėlto pats faktas, kad puolami simboliniai objektai, rodo, jog konfliktas vyksta ne tik fiziniame, bet ir kultūriniame lygmenyje.
Pažeistų istorinių objektų atkūrimas yra sudėtingas ir itin brangus procesas
Pierfrancesco Callieri pabrėžia, kad istorinių objektų restauravimas reikalauja aukšto lygio specializacijos. Pirmasis žingsnis visada yra išlikusių fragmentų dokumentavimas ir originalių statybos technologijų analizė. Iranas šioje srityje turi stiprią tradiciją. Italijos ir Irano bendradarbiavimas restauravimo srityje tęsiasi dešimtmečius, o tokie specialistai kaip Giuseppe Tilia ar Hassan Rahsaz prisidėjo prie aukštų standartų kūrimo.
Tačiau karo sąlygomis restauravimo darbai susiduria su kita problema – jie konkuruoja su neatidėliotinais humanitariniais poreikiais. Net jei objektai yra UNESCO sąraše, jų atkūrimas reikalauja didelių finansinių ir tarptautinių resursų. Pasak archeologo, tokie veiksmai aiškiai pažeidžia 1954 metų Hagos konvenciją dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluotų konfliktų metu, taip pat vėlesnius tarptautinius susitarimus.
Šios konvencijos buvo sukurtos po Antrojo pasaulinio karo, siekiant užkirsti kelią panašiems sunaikinimams ateityje. Todėl jų ignoravimas laikomas rimtu tarptautinės teisės pažeidimu. Pierfrancesco Callieri teigia, kad tokių normų nepaisymas rodo sisteminį požiūrį į tarptautinius įsipareigojimus ir kelia klausimų dėl valstybių atsakomybės globaliu mastu.
UNESCO ir tarptautinės institucijos turi veikti ne tik techniškai, bet ir politiškai
Archeologas pabrėžia, kad UNESCO vaidmuo tokiose situacijose yra dvejopas. Viena vertus, organizacija atsakinga už paveldo dokumentavimą ir išsaugojimą, kita vertus – turi aktyviai veikti politiniame lygmenyje.
Tarptautinės institucijos turi spausti valstybes laikytis nustatytų normų ir užtikrinti, kad kultūros paveldas būtų apsaugotas net ir konflikto metu. Be tokio spaudimo, teisiniai mechanizmai lieka formalūs ir neefektyvūs.
Pierfrancesco Callieri pabrėžia, kad svarbiausia šioje situacijoje yra reakcija. Jo teigimu, jei tarptautinė bendruomenė nesureaguos aiškiai ir greitai, tai bus laikoma tylia pritarimo forma. Jis ragina universitetus, institucijas ir valstybes viešai pasmerkti tokius veiksmus ir parodyti solidarumą su Irano visuomene.
„Jei šį kartą nereaguosime konkrečiai ir nedelsdami, tapsime šio nusikaltimo bendrininkais“, – teigia jis, pabrėždamas, kad kalbama ne tik apie vienos šalies paveldą, bet apie visos žmonijos kultūrinį palikimą.
