Pieno supirkimo kainos smuko iki žemiausio lygio ir ūkininkai kalba apie išlikimo krizę
Balandžio 9 d. prie Vyriausybės Vilniuje susirinko pieno sektoriaus atstovai. Protesto metu jie nemokamai dalijo pieną miestiečiams. Taip siekta parodyti, kokia maža dalis galutinės kainos tenka ūkininkams.
Pieno gamintojai teigia, kad kainos krenta nuo praėjusio rudens. Kritimas vyksta beveik kas mėnesį, todėl ūkininkai nusprendė vėl imtis protestų. Situacija, jų teigimu, pasiekė kritinę ribą.
„Lietuvos ūkininkai šiandien Europos Sąjungoje gauna pačią mažiausią pieno supirkimo kainą – kartu su belgais. Taip pat gauna ir mažiausias išmokas. Vien per šiuos metus veiklą nutraukė 1777 ūkiai, o smulkesnių ūkių liko apie 7,4 tūkstančio“, – sakė Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis.
Bazinė pieno kaina mažesniems ūkiams siekia apie 12 centų. Didesni ūkiai gauna 20–30 centų už litrą. Tuo metu savikaina, pasak ūkininkų, viršija 35 centus, todėl daugelis dirba nuostolingai.[1]
Ūkininkai proteste išsiskyrė ir vizualiai – vilkėjo rausvus marškinėlius su aiškiais užrašais. Ant jų buvo galima pamatyti frazes „Karvė ne nuostolis!“, „Ūkininkas be streso“, taip pat animuotus piešinius su karvėmis, pinigų maišais ir traktoriais. Tokiu būdu jie bandė paprastai ir aiškiai perteikti savo žinutę tiek valdžiai, tiek miestiečiams.
Nemokamai dalijamas pienas tapo protesto simboliu ir aiškiu signalu visuomenei
Protesto metu ūkininkai dalijo pieną nemokamai. Ši akcija buvo pasirinkta kaip simbolinis būdas parodyti kainų skirtumus. Pasak jų, kartais pieną atiduoti yra paprasčiau nei parduoti.
Ūkininkai aiškina, kad taip siekia atkreipti ne tik valdžios, bet ir visuomenės dėmesį. Jie nori, kad žmonės suprastų realią situaciją ūkiuose. Skirtumas tarp supirkimo ir pardavimo kainų, jų teigimu, yra milžiniškas.
„Mes pieno per mėnesį pagaminame 113 tūkst. tonų, plius 57 tūkst. atsivežame iš Estijos, Latvijos. Jeigu neatsivežtume dar baltyminių koncentratų, mums reikėtų 2–3 gamyklas uždaryti. Pienas – tai baltasis auksas“, – aiškino J. Vilionis.
Tuo pačiu ūkininkai pabrėžia, kad situacija neapsiriboja vien pieno sektoriu. Problemos jaučiamos visame žemės ūkyje, o sprendimų, jų teigimu, vis dar trūksta.[2]
Ūkiai užsidaro, o gamintojai perspėja apie ilgalaikes pasekmes visai šaliai
Ūkininkai teigia, kad dėl mažų kainų ir augančių sąnaudų vims daugiau ūkių nutraukia veiklą. Šiais metais jų jau suskaičiuota beveik du tūkstančiai. Labiausiai nukenčia smulkūs ir šeimos ūkiai.
„Anksčiau kiekviename kaime buvo karvių, dabar likę tik 2 smulkūs ūkiai, tačiau jie vasarą jau nebešienaus. Jei kainos nesikeis, nieko nebegalėsime iškovoti – rudenį būsiu priverstas karves siūlyti lenkams“, – pasakojo pieno gamintojas Vytautas Šidlauskas.
Situaciją komplikuoja ir kooperatyvų problemos. „Kainų kritimas iki šiandien siekia apie 40 procentų, gauname praktiškai ūkininko su 100 kg kainą. Perdirbimo įmonės nesupranta, kad tokiu būdu, mokėdamos kooperatyvams mažą kainą, jos skriaudžia mažuosius ūkininkus“, – teigė kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė Jūratė Dovydėnienė.
Ūkininkai pabrėžia, kad pieno ūkio negalima greitai sustabdyti ar atkurti. „Savikainą skaičiavau – virš 35 centų išeina. 15 centų prarandu iš savo. Normalus verslininkas 1-2 mėnesius su minusu gali dirbti, o karvių ūkį sunku sustabdyti. Norint padaryti bandą, reikia 3 metus auginti“, – sakė V. Šidlauskas.
Prie pieno gamintojų nepasitenkinimo prisideda ir kiti sektoriai – gyvulių augintojai, grūdų augintojai, daržininkai bei paukštininkai. Tai rodo, kad problemos nėra pavienės, o apima visą žemės ūkio sistemą. Ūkininkai pabrėžia, kad tokios akcijos nebūtų rengiamos, jei situacija būtų normali. Jų teigimu, protestas yra kraštutinė priemonė, kai kitos išeities nebelieka.
