JAV prezidentas galvoja apie bausmes: viešai apkaltino NATO nesugebėjimu paremti karo prieš Iraną
JAV prezidentas Donaldas Trumpas po susitikimo su NATO generaliniu sekretoriumi Marku Rutte aštriai sukritikavo aljansą dėl to, kad šis neparėmė JAV veiksmų Irane. Savo socialiniame tinkle „Truth Social“ jis rašė didžiosiomis raidėmis: „NATO nebuvo šalia, kai mums jų reikėjo, ir jų nebus, jei mums jų prireiks dar kartą.“[1]
Šie pareiškimai nuskambėjo po dviejų valandų trukusio susitikimo Baltuosiuose rūmuose, kuris vyko kitą dieną po JAV ir Irano susitarimo dėl paliaubų. Dar prieš susitikimą Baltųjų rūmų spaudos sekretorė Karoline Leavitt pareiškė, kad kai kurios NATO šalys „nusisuko nuo Amerikos žmonių“, kurie finansuoja jų gynybą.
Ji taip pat citavo patį D. Trumpą: „Jie gavo išbandymą – ir jo neišlaikė.“
Įtampą dar labiau didino faktas, kad dalis NATO valstybių atsisakė atverti savo oro erdvę JAV kariniams orlaiviams ar prisidėti jūrų pajėgomis prie Hormūzo sąsiaurio atvėrimo. Tai – strategiškai itin svarbus energetinis kelias, kurį Iranas buvo faktiškai uždaręs.
D. Trumpas ne kartą yra vadinęs NATO „popieriniu tigru“, o šį kartą jo retorika dar labiau sustiprino nuogąstavimus, kad JAV gali rimtai svarstyti pasitraukimą iš aljanso. Vis dėlto tokiam sprendimui reikėtų JAV Kongreso pritarimo.
Baltieji rūmai svarsto planą bausti NATO šalis perkeliant JAV karius
Tuo pat metu „The Wall Street Journal“ paskelbė, kad JAV administracija svarsto konkretų planą nubausti tas NATO valstybes, kurios, D. Trumpo vertinimu, nepakankamai prisidėjo prie karo Irane. Šis planas numato JAV karių perkėlimą iš „nepakankamai lojalių“ šalių į tas, kurios aktyviau rėmė Vašingtoną.[2]
Pagal šiuo metu svarstomą schemą, JAV galėtų išvesti dalį savo pajėgų iš tokių šalių kaip Ispanija ar Vokietija. Ispanija atsisakė leisti naudotis savo oro erdve operacijoms prieš Iraną, o Vokietija kritikavo patį karą.
Italija taip pat trumpam buvo uždraudusi naudotis viena iš savo karinių bazių Sicilijoje, o Prancūzija sutiko priimti JAV orlaivius tik su sąlyga, kad jie nebus naudojami smūgiams Irane.
Tuo metu valstybės, kurios galėtų iš to laimėti, yra Lenkija, Rumunija, Lietuva ir Graikija. Šios šalys, anot JAV pareigūnų, aktyviau rėmė amerikiečių veiksmus ir buvo pasirengusios prisidėti prie operacijų ar infrastruktūros užtikrinimo.
Šiuo metu Europoje dislokuota apie 84 tūkst. JAV karių. Jų perkėlimas reikštų ne tik geopolitinį signalą sąjungininkams, bet ir realų karinės galios perbalansavimą arčiau Rusijos sienų, kas neišvengiamai didintų įtampą regione.
M. Rutte pripažįsta D. Trumpo nusivylimą, bet ginčija kritiką NATO
NATO generalinis sekretorius Markas Rutte po susitikimo su D. Trumpu pripažino, kad JAV prezidentas yra „aiškiai nusivylęs daugeliu NATO sąjungininkų“. Tačiau jis bandė švelninti situaciją ir pabrėžė, kad vaizdas nėra toks vienareikšmis.
„Man taip pat pavyko atkreipti dėmesį į tai, kad didžioji dauguma Europos valstybių buvo naudingos – suteikė bazes, logistiką, leido naudotis oro erdve ir vykdė savo įsipareigojimus“, – sakė M. Rutte.
Jis taip pat pridūrė, kad JAV galėjo vykdyti operacijas Irane būtent dėl to, kad daug Europos šalių laikėsi savo įsipareigojimų. „Ne visos, ir aš visiškai suprantu jo nusivylimą dėl to, bet tai yra niuansuotas vaizdas“, – teigė NATO vadovas.
Rutte taip pat atmetė teiginius, kad Europoje karas prieš Iraną laikomas neteisėtu. Jo teigimu, dauguma NATO valstybių pritaria siekiui silpninti Irano branduolines ir balistinių raketų galimybes. Jis įspėjo, kad pernelyg ilgos derybos gali sukurti „Šiaurės Korėjos scenarijų“, kai valstybė įgyja branduolinį ginklą ir tampa per vėlu ją sustabdyti.
Paklaustas, ar D. Trumpas tiesiogiai užsiminė apie pasitraukimą iš NATO, M. Rutte į šį klausimą tiesiogiai neatsakė.
Tuo metu pats D. Trumpas dar kartą užsiminė ir apie senesnę idėją perimti Grenlandiją iš NATO narės Danijos. „Prisiminkite Grenlandiją, tą didelį, blogai valdomą ledo gabalą!!!“ – parašė jis socialiniuose tinkluose.
Visa ši situacija rodo gilėjantį konfliktą tarp Vašingtono ir Europos sostinių. Nors NATO formaliai išlieka pagrindinis Vakarų saugumo ramstis nuo 1949 metų, realybėje vis garsiau kalbama apie skirtingus interesus, skirtingas grėsmių sampratas ir vis mažesnį pasitikėjimą tarp sąjungininkų.
