Nyderlanduose milijardai skiriami verslus uždarantiems ūkininkams, siekiant sumažinti azoto taršą
Nyderlanduose jau kelerius metus vykdoma politika, kuri daugeliui atrodo paradoksali – valstybė moka ūkininkams už tai, kad jie nutrauktų veiklą. 2023 metais Europos Komisija patvirtino apie 1,47 mlrd. eurų vertės planą, kuriuo siekiama išpirkti gyvulininkystės ūkius ir sumažinti azoto taršą.
Ši schema leidžia ūkininkams savanoriškai uždaryti ūkius, ypač tuos, kurie veikia netoli saugomų teritorijų. Kompensacijos kai kuriais atvejais siekia visą arba net didesnę nei ūkio vertę sumą. Didžiausiems taršos šaltiniams gali būti siūloma iki 120 proc. turto vertės kompensacija, o tai reiškia, kad valstybė faktiškai perka verslus už didesnę nei rinkos kainą.[1]
Tačiau kartu numatyta ir kita galimybė – jei savanoriškai pasitraukiančių ūkininkų nepakaks, gali būti svarstomi privalomi išpirkimai. Svarbi sąlyga yra tai, kad gavę kompensaciją ūkininkai nebegali tęsti tokios veiklos.
Tai reiškia, kad valstybė ne tik mažina gamybą, bet ir užtikrina, kad ji neatsinaujins. Iš esmės tai yra sisteminis sprendimas mažinti žemės ūkio sektorių, siekiant iki 2030 metų reikšmingai sumažinti azoto emisijas.
Azoto krizė kilo dar 2019 metais, tačiau sprendimai smarkiai keičia sektorių
Šios politikos pradžia siekia 2019 metus, kai Nyderlandų teismas nusprendė, kad šalis nepakankamai saugo aplinką ir turi skubiai mažinti azoto emisijas. Didelė jų dalis siejama su intensyvia gyvulininkyste, todėl būtent žemės ūkis tapo pagrindiniu pokyčių taikiniu. Tai įvyko šalyje, kuri yra viena intensyviausiai ūkininkaujančių pasaulyje ir viena didžiausių maisto eksportuotojų.[2]
Problema, pasak ekspertų, kaupėsi dešimtmečius, tačiau realūs sprendimai buvo atidėliojami. Kai buvo priverstinai imtasi veiksmų, jie tapo labai staigūs ir radikalūs. Dėl to pokyčiai ne tik techniniai ar reguliaciniai – jie iš esmės keičia visą sektoriaus struktūrą.
Ūkininkai šią politiką vertina itin kritiškai. Jie pabrėžia, kad mažinant gamybą vienoje šalyje, ji neišnyksta globaliai. Kaip teigiama jų argumentuose, jei žemės ūkis mažinamas Nyderlanduose, kitos šalys turės gaminti daugiau, o tai gali reikšti dar didesnį bendrą poveikį aplinkai. Dėl šios priežasties Nyderlanduose kilo masiniai protestai, o jų fone išaugo ir naujos politinės jėgos, atstovaujančios ūkininkų interesams.
Ūkininkų protestai atskleidžia gilų nepasitenkinimą ir išaugino naują politinę jėgą
Ūkininkai šią politiką vertina itin kritiškai. Jie pabrėžia, kad mažinant gamybą vienoje šalyje, ji neišnyksta globaliai. Kaip teigiama jų argumentuose, jei žemės ūkis mažinamas Nyderlanduose, kitos šalys turės gaminti daugiau, o tai gali reikšti dar didesnį bendrą poveikį aplinkai.
Ši kritika neliko tik viešų pasisakymų lygmenyje. Nyderlanduose nuo 2019 metų kilo masiniai protestai, kai tūkstančiai ūkininkų traktoriais blokavo greitkelius ir paralyžiavo šalies eismą – vienos akcijos metu susidarė daugiau nei 1000 kilometrų spūstys. Demonstracijos vyko Hagoje prie parlamento, o protestų simboliu tapo šūkis „No farmers, no food“.
Protestai turėjo aiškias politines pasekmes. Jų fone sparčiai išaugo Ūkininkų ir piliečių judėjimas (BoerBurgerBeweging, BBB), įkurtas 2019 metais. 2023 metų Nyderlandų provincijų rinkimuose ši partija tapo didžiausia politine jėga, iškovojusi daugiausia vietų Senate, ir taip sudavė rimtą smūgį tuometinei valdančiajai koalicijai.
BBB lyderė Caroline van der Plas atvirai kritikavo valdžios politiką, teigdama, kad ji ignoruoja kaimo bendruomenes ir priimama neatsižvelgiant į žmonių interesus. Partijos iškilimas rodo, kad žemės ūkio klausimas Nyderlanduose jau peržengė vien aplinkosaugos ribas ir tapo platesnio nepasitenkinimo valdžios sprendimais simboliu.
Mažinant gamybą Europoje, kyla klausimas dėl ateities ir priklausomybės
Nyderlandų sprendimai šiandien tampa platesnės Europos diskusijos dalimi. Viena vertus, siekiama mažinti taršą ir laikytis aplinkosauginių įsipareigojimų. Kita vertus, vis dažniau keliami klausimai, ar tokia politika nesukurs naujų priklausomybių ir rizikų, ypač kalbant apie maisto saugumą.
Kai valstybė moka už tai, kad ūkiai būtų uždaromi, natūraliai kyla klausimas, kuo ši gamyba bus pakeista. Tikėtinas scenarijus – didesnis importas iš kitų šalių, kuriose gamybos standartai gali būti žemesni, o kontrolė – silpnesnė. Tai reiškia, kad tarša gali būti tiesiog perkelta kitur, o Europa taps labiau priklausoma nuo išorės tiekimo.
Ši tendencija vyksta platesniame kontekste, kai kai kurios valstybės plečia išmokas kitoms grupėms. Pavyzdžiui, Airijoje įtvirtinta vadinamoji „Basic Income for the Arts“ schema, pagal kurią apie 2000 menininkų gauna maždaug 325 eurus per savaitę. Ši programa pradėta kaip bandomasis projektas po pandemijos 2022 metais, tačiau vėliau nuspręsta ją paversti nuolatine valstybės politika.[3]
Programos šalininkai teigia, kad ji turi teigiamą ekonominį poveikį. Vienas iš tyrimų parodė, kad „už kiekvieną 1 eurą, investuotą į šią schemą, ekonomika gauna apie 1,39 euro grąžą“, nes menininkai daugiau kuria, generuoja pajamas ir moka mokesčius. Patys dalyviai taip pat pabrėžia pokytį – vienas muzikantas teigė, kad ši schema leido „pirmą kartą per daugelį metų susitelkti į kūrybą, o ne tik išgyvenimą“.
Tačiau kartu ši kryptis kelia platesnį klausimą apie prioritetus. Vienoje pusėje Europa mažina tradicinę gamybą – ypač žemės ūkį, kuris tiesiogiai susijęs su maisto tiekimu. Kitoje pusėje plečiamos išmokos sektoriams, kurie nėra būtini baziniam visuomenės funkcionavimui.
Todėl vis dažniau keliama abejonė, ar tokia kryptis yra subalansuota. Ar Europa neatsiduria situacijoje, kurioje mažina savo gamybinius pajėgumus, bet tuo pačiu didina priklausomybę nuo subsidijų ir išorės tiekimo? Šis klausimas tampa ne tik ekonominiu, bet ir strateginiu – susijusiu su tuo, kiek pati Europa gebės užtikrinti savo stabilumą ateityje.
