Atvelykis krikščionybėje žymi aštuntąją dieną po prisikėlimo ir yra susijęs su apaštalo Tomo istorija
Atvelykis yra pirmasis sekmadienis po Velykų ir kartu aštuntoji diena po Kristaus prisikėlimo. Krikščioniškoje tradicijoje ši diena užbaigia Velykų oktavą – visą savaitę trunkantį laikotarpį, kuris laikomas viena švente. Tai reiškia, kad Velykos nėra tik viena diena, o iš esmės tęsiasi visą savaitę, o Atvelykis tampa šventės užbaigimu.
Šios dienos esmė siejama su konkrečiu evangeliniu įvykiu. Evangelijoje pagal Joną pasakojama, kad praėjus aštuonioms dienoms po prisikėlimo Jėzus dar kartą pasirodė mokiniams. Tarp jų buvo ir apaštalas Tomas, kuris prieš tai abejojo prisikėlimu. Šis susitikimas tapo vienu svarbiausių tikėjimo simbolių krikščionybėje.[1]
Pasak evangelijos, Jėzus kreipėsi į Tomą ir paragino jį paliesti savo žaizdas, kad šis įsitikintų. Tada Tomas ištarė: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“ Ši frazė laikoma vienu stipriausių tikėjimo išpažinimų, o pats įvykis – perėjimu nuo abejonės prie tikėjimo.
Dėl šios priežasties Atvelykis dažnai vadinamas Tomo sekmadieniu. Jis primena, kad tikėjimas nėra savaime suprantamas, o dažnai ateina per klausimus ir ieškojimą.
Skirtingose krikščionybės tradicijose ši diena turi kelis pavadinimus ir istorinę reikšmę
Nors pati diena yra ta pati, skirtingose krikščionybės tradicijose ji vadinama įvairiai ir turi skirtingus akcentus. Katalikų bažnyčioje nuo 2000 metų Atvelykis oficialiai vadinamas Dievo Gailestingumo sekmadieniu. Šis pavadinimas atsirado popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimu ir siejamas su šv. Faustinos Kowalskos regėjimais apie Dievo gailestingumą.
Rytų krikščionybėje ši diena vadinama Antipascha, kas reiškia „vietoje Velykų“ arba „Velykų pakartojimas“. Ji taip pat vadinama Naujuoju sekmadieniu, nes simbolizuoja naują pradžią po prisikėlimo. Šiose tradicijose ši diena išlaiko labai stiprų šventiškumą ir liturginę svarbą.[2]
Istoriškai ši diena turėjo ir kitų pavadinimų. Vakarų Europoje ji buvo vadinama Baltuoju sekmadieniu, nes per ją naujai pakrikštyti žmonės nusivilkdavo baltus krikšto drabužius, kuriuos dėvėjo visą savaitę. Taip pat vartotas pavadinimas Quasimodo sekmadienis, kilęs iš lotyniško liturginio teksto pradžios.
Ankstyvojoje krikščionybėje Atvelykis turėjo ir praktinę reikšmę. Tai buvo diena, kai nauji tikintieji galutinai įsiliedavo į bendruomenę. Jie ne tik dalyvaudavo pamaldose, bet ir gaudavo papildomą mokymą apie tikėjimą.
Visa tai rodo, kad Atvelykis nėra atsitiktinė diena kalendoriuje – tai svarbi istoriniu ir teologiniu požiūriu šventė.
Lietuvoje Atvelykis išliko kaip vaikų šventė su žaidimais ir šeimos susibūrimais
Lietuvoje Atvelykis įgijo savitą formą ir dažniausiai vadinamas Velykėlėmis arba vaikų Velykomis. Skirtingai nei religinėje tradicijoje, čia didžiausias dėmesys skiriamas vaikams ir bendravimui su artimaisiais.
Pagal lietuvių liaudies papročius iki Atvelykio būtinai reikėdavo aplankyti krikštavaikius. Krikštatėviai jiems atnešdavo margučių ir kitų dovanų. Tai buvo svarbi socialinė tradicija, stiprinusi ryšius tarp šeimų.
Per Atvelykį taip pat tęsiami Velykų papročiai. Vėl dažomi kiaušiniai, ypač tie, kuriuos vištos sudėjo per savaitę po Velykų. Vaikai ridendavo margučius, juos daužydavo ir varžydavosi tarpusavyje. Skirtingai nei per Velykas, čia pagrindinis dėmesys skiriamas būtent vaikams.
Svarbi tradicija buvo supimasis sūpynėse. Buvo tikima, kad tai padeda užtikrinti gerą sveikatą ir gausų derlių. Kai kuriose vietovėse taip pat laikytasi tam tikrų draudimų, pavyzdžiui, vengta pradėti kai kuriuos darbus, kad jie sektųsi sklandžiai.
Atvelykis taip pat buvo laikomas paskutine proga aplankyti gimines, jei to nepavyko padaryti per Velykas. Tai užbaigdavo visą šventinį laikotarpį.
Šiandien Atvelykis išlieka gyva tradicija. Nors jo religinė prasmė išlieka svarbi, daugeliui tai yra ramus Velykų pratęsimas, skirtas šeimai, vaikams ir bendram pabuvimui kartu.
