Socialinių paslaugų kiekis ir prieinamumas Lietuvoje labai skiriasi priklausomai nuo savivaldybės
Valstybės kontrolės atliktas auditas parodė, kad socialinės paslaugos vyresnio amžiaus žmonėms Lietuvoje nėra tolygiai prieinamos. Skirtumai tarp savivaldybių ypač ryškūs tose srityse, kurios tiesiogiai lemia žmogaus galimybę gyventi savarankiškai.
Duomenys rodo, kad dalis savivaldybių nepasiekia net minimalių paslaugų normatyvų. Pavyzdžiui, pagalba į namus nepakankamai išvystyta beveik penktadalyje savivaldybių, transporto organizavimo paslaugų trūksta maždaug trečdalyje, o socialinių įgūdžių ugdymo – beveik pusėje. Dar sudėtingesnė situacija su psichosocialine pagalba, kurios daugelyje savivaldybių apskritai nėra.
Tai reiškia, kad vienose vietovėse senjorai gali gauti įvairiapusę pagalbą, o kitose – lieka be esminių paslaugų. Tokia situacija rodo ne tik netolygų paslaugų išvystymą, bet ir sisteminę problemą, kai gyvenamoji vieta lemia realias galimybes gauti pagalbą.
Dalis savivaldybių paslaugų nesuteikia, o kitur jos viršija planus kelis kartus
Auditas atskleidė ne tik trūkumus, bet ir priešingą kraštutinumą – kai kuriose savivaldybėse paslaugų suteikiama gerokai daugiau nei numatyta.
Vienas iš pavyzdžių – transporto organizavimo paslaugos. Kai kuriose savivaldybėse jų suteikiama net kelis kartus daugiau nei nustatyta siektina reikšmė. Tai rodo, kad sistema nėra subalansuota ir vienodo standarto visoje šalyje nėra.
Valstybės kontrolė pažymi, kad tokie skirtumai atsiranda dėl to, jog nėra aiškiai nustatytų ir privalomų minimalių paslaugų normų visoms savivaldybėms. Taip pat trūksta analizės, kodėl vienur paslaugų trūksta, o kitur jų suteikiama daugiau nei planuota.
Dėl šios priežasties socialinių paslaugų sistema veikia fragmentiškai. Ji nėra koordinuota taip, kad visiems gyventojams būtų užtikrintas vienodas bazinis paslaugų lygis.
Net ir esamos paslaugos ne visada pasiekia senjorus, kuriems jų reikia
Net ir ten, kur socialinės paslaugos yra teikiamos, jos ne visada pasiekia tuos, kuriems jų labiausiai reikia. Tyrimo duomenimis, reikšminga dalis vyresnio amžiaus žmonių susiduria su situacija, kai pagalba egzistuoja, tačiau lieka nepasiekiama.
Beveik trečdalis apklaustų senjorų nurodė, kad turėjo socialinių paslaugų poreikių, tačiau jomis nepasinaudojo. Pagrindinės priežastys – informacijos trūkumas, nežinojimas, kaip kreiptis, arba nedrąsa tai padaryti.
Tai rodo, kad problema nėra vien tik paslaugų kiekis. Ne mažiau svarbus veiksnys yra informacijos sklaida ir realus prieinamumas. Jei žmogus nežino apie galimybes arba nesijaučia galintis kreiptis, paslaugos lieka tik formalia galimybe.
Valstybės kontrolė pabrėžia, kad tokia situacija riboja vyresnio amžiaus žmonių savarankiškumą ir didina socialinę atskirtį. Be aiškios sistemos ir vienodų standartų, pagalba Lietuvoje išlieka priklausoma nuo gyvenamosios vietos, o ne nuo žmogaus poreikių.[1]
