Siūloma priesmėlį ir priemolį pripažinti kaip naudingas iškasenas
Tai, kas ilgą laiką Lietuvoje buvo laikoma tiesiog „žeme po kojomis“, netrukus gali tapti nauju valstybės pajamų šaltiniu. Aplinkos ministerija siūlo priesmėlį ir priemolį pripažinti naudingosiomis iškasenomis ir apmokestinti jų gavybą. Jei įstatymo pataisos bus patvirtintos, šios iki šiol menkai vertintos medžiagos įgautų visai kitą statusą – iš paprasto grunto taptų reguliuojamu ekonominiu ištekliumi.
Iki šiol priesmėlis ir priemolis nebuvo nei atskirai apskaitomi, nei laikomi vertingais. Jie patekdavo į bendrą grunto kategoriją, todėl jų naudojimas nebuvo aiškiai reglamentuotas. Tačiau dabar siekiama šią situaciją pakeisti, nes šios medžiagos turi praktinę vertę ir gali būti plačiai naudojamos statybose bei infrastruktūros projektuose[1].
„Galima naudot statybose ir kitur, pavyzdžiui, įgriuvoms užpilt, statybų aikštelėse, pylimams. Dabar labai aktualu kalbant apie sankasas gynybos tikslais, gynybinėms linijoms, dar kažką statyti. Keliams, galbūt, ir netinka“, – teigė Aplinkos ministerijos atstovas Vaidas Jusis.
Gali būti kaip alternatyva brangesniems ištekliams
Priesmėlis ir priemolis dažniausiai naudojami ten, kur nereikia aukščiausios kokybės žaliavų – teritorijų lyginimui, stadionų pagrindams, sąvartynų formavimui ar dambų statybai. Be to, šios medžiagos gali atlikti ir specifines funkcijas, pavyzdžiui, veikti kaip teršalų sugėrikliai ar būti naudojamos paprastesnių keraminių gaminių gamyboje. Tai leidžia jas laikyti pigesne alternatyva brangesniems ištekliams, ypač dideliuose projektuose.
Geologiniai duomenys rodo, kad šių išteklių Lietuvoje yra daugiau nei pusėje teritorijos, ypač Vidurio Lietuvos lygumose – Panevėžio ir Kėdainių rajonuose. Tuo metu Vilniaus apylinkėse vyrauja smėlingesnės teritorijos, nes ši zona buvo ledyno pakraštys, todėl skiriasi dirvožemio sudėtis ir išteklių tipai.
Jei naujasis reguliavimas įsigalios, nuo 2028 metų jų gavybai būtų taikomas 30 centų už kubinį metrą mokestis, o valstybės biudžetas galėtų kasmet pasipildyti bent milijonu eurų. Vis dėlto realios pajamos pasirodytų tik po kelerių metų, nes gavybai būtini ilgi parengiamieji procesai – nuo žvalgybos iki leidimų gavimo.
Be to, Lietuva šiuo sprendimu iš esmės seka Latvijos pavyzdžiu, kur priesmėlis ir priemolis jau yra pripažinti naudingosiomis iškasenomis, apmokestinti ir turi realią paklausą rinkoje.
Lietuviai ir taip susimoka už turimą žemę
Tuo tarpu ir taip Lietuvoje galioja žemės mokestis, kurį moka visi privačios žemės savininkai – tiek gyventojai, tiek įmonės. Tai reiškia, kad kiekvienas, turintis žemės sklypą savo vardu, automatiškai tampa šio mokesčio mokėtoju, nepriklausomai nuo to, ar žemė yra naudojama aktyviai, ar tiesiog laikoma kaip turtas[2].
Mokesčio dydis nėra fiksuotas – jis priklauso nuo žemės vertės, kuri nustatoma pagal vidutinę rinkos kainą. Šią vertę apskaičiuoja Registrų centras, o būtent ji tampa pagrindu, nuo kurio skaičiuojamas mokestis. Kitaip tariant, kuo vertingesnė žemė, tuo didesnė ir mokėtina suma.
Svarbu tai, kad galutinį mokesčio tarifą nustato savivaldybės, todėl jis skirtingose Lietuvos vietose gali ženkliai skirtis. Įstatymas leidžia taikyti tarifą nuo 0,01 iki 4 procentų žemės vertės, tad už panašios vertės sklypus skirtinguose regionuose gyventojai gali mokėti nevienodai.
Gyventojams papildomų skaičiavimų atlikti nereikia – Valstybinė mokesčių inspekcija kasmet pati suformuoja deklaracijas. Paprastai jos pateikiamos iki lapkričio pradžios, o mokestį reikia sumokėti iki lapkričio vidurio. Tai reiškia, kad procesas yra automatizuotas ir nereikalauja papildomų veiksmų iš mokesčio mokėtojų.
Vis dėlto ne visa žemė yra apmokestinama vienodai. Tam tikrais atvejais taikomos lengvatos arba išimtys – pavyzdžiui, jos gali būti taikomos socialiai jautrioms grupėms ar tam tikros paskirties žemei. Be to, savivaldybės turi teisę spręsti dėl papildomų lengvatų, todėl galutinė mokesčio našta gali skirtis ne tik pagal vietą, bet ir pagal individualias aplinkybes.
