Vietoje vaikų – dekoratyviniai špicai?
Turėti vaikų ar neturėti? Toks klausimas kankina ne vieną šiuolaikinę porą. Ir štai socialiniai tinklai bei juose diktuojamos mados ne visada padeda apsispręsti – mat kai kurie gyventojai pastebi, kad šalyje drastiškai mažėjant gimstamumui, didelė dalis jaunų šeimų mieliau renkasi „įsivaikinti“… šuniuką. Apie tai norėjo pasisakyti ir į 77.lt redakciją besikreipusi moteris (aut. past. – vardas redakcijai žinomas), kuri teigė nesuprantanti naujų „mados vėjų“.
„Vaikų auginimas – tai tikra dovana, bet vis daugiau žmonių jos atsisako“, – pradėjo skaitytoja.
Moteris savo laiške pabrėžė – jos akimis, šeima ir vaikai yra neįkainojama vertybė.
„Suprantu, jog sukurti šeimą ir turėti vaikų yra tikra dievo dovana, neapsakoma laimė“, – rašo ji.
Tačiau būtent dėl to ją dar labiau stebina dabartinės tendencijos. Pasak jos, vis dažniau mato jaunus žmones, kurie, nors ir gyvena stabiliai, sąmoningai renkasi kitą kelią.
„Atrodo, jog kažkokia nauja realybė, jog du suaugę žmonės, 25–35 amžiaus, esantys poroje 3–5 ir daugiau metų renkasi auginti šunį kaip vaiką, bet vaikų nesiruošia auginti“, – teigė moteris.
Jos nuomone, tai nėra pavieniai atvejai – tai tampa vis labiau matoma norma, ypač didmiesčiuose.
Šeimos su vaikais viešumoje atrodo keistai?
Pašnekovė neslepia – jai kartais sunku suvaldyti savo reakcijas matant dabartines tendencijas, kurios, pasak jos, „neina geryn“. Moteris pasakoja, kad šalyje taip drastiškai mažėjant gimstamumui, nori nenori pradedi stebėti aplinką ir tai, kaip jauni žmonės renkasi gyventi.
Anot jos, kartais šeimos, pietaujančios restoranuose kartu su savo mažomis atžalomis net atrodo kaip „iš kosmoso“, mat dažniau esą tenka matyti porą su dekoratyvinės veislės šuneliu, sekmadienių rytais gardžiai pusryčiaujančią senamiesčio restoranuose.
„Gyvenimas dėl savęs“ vis dažniau laimi prieš šeimą
Moteris kritiškai vertina ir socialiniuose tinkluose dominuojantį gyvenimo būdą. Jos teigimu, šiandien žmonės vis dažniau renkasi patogumą, savirealizaciją ir laisvalaikį vietoje ilgalaikių įsipareigojimų.
Ji ironizuoja, kad vietoje vaikų atsiranda kiti „prioritetai“ – nesibaigiantys sąrašai hobių, veiklų, o galiausiai ir nebūtinai reikalingos grožio procedūros. Mat žmonės, pasak jos, neturintys vaikų, linkę savo lėšas vertinti kitaip.
„Jie verčiau rinksis po darbo sėdėti su draugais restoranuose, savaitgaliais eiti į koncertus, rytais valgyti keptus benediktus „Stikliuose“ ir šeštąjį kartą skristi į Maldyvus“, – rašo ji.
Augintiniai, anot jos, šiame kontekste tampa savotišku kompromisu – emociniu ryšiu be tikros atsakomybės.
„Šie žmonės dažniausiai neturi tolerancijos vaikams viešose vietose – pavyzdžiui, kai mamos savo mažylius maitina krūtimi restoranuose ar kai šie laksto vinguriuodami tarp stalų. Bet tolerancija staiga atsiranda, kai jų žaisliniai grožiai prie tų pačių stalų vikriai pakelia koją arba dar geriau – išlaižo lėkštę nuo prisvilusio benedikto“, – kandžiai priduria ji, kritikuodama tokį gyvenimo būdą.
Gyventoja pridūrė pati auginanti mažamečius ir suprantanti koks tai vargas ir milžiniška atsakomybė.
„Tačiau joks dekoratyvinis špicas nepakeis to jausmo, ką iš tiesų reiškia būti mama ir besąlygiškai mylėti. Net ir tada, kai tas tavo išpopintas vaikas tau lipa ant galvos ir peša paskutinį likusį plauką, mat po maitinimo krūtine jie tiesiog atsisakė vietos ant tavo galvos.“ – komentarą užbaigė skaitytoja.
Psichologė: žmonės vaikus sieja su dideliu stresu
Tuo tarpu psichologė Miglė Motiejūnė dar prieš keletą metų pastebėjo, kad vis daugiau jaunų porų vietoj vaikų renkasi auginti gyvūnus – tai nėra pavienė tendencija, o ilgalaikių visuomenės pokyčių rezultatas. Mažėjantis gimstamumas Lietuvoje fiksuojamas jau nuo 1990-ųjų, o šiandien tam įtakos turi ir kiti veiksniai: ilgesnis išsilavinimo kelias, karjeros siekis, finansinis nestabilumas bei vis dar egzistuojanti lyčių nelygybė[1].
Dalis žmonių sąmoningai atideda ar atsisako tėvystės, nes vaikų auginimą sieja su dideliu stresu ir atsakomybe, o gyvūnas tampa alternatyva – galimybe patirti rūpestį kitu, tačiau išlaikyti daugiau asmeninės laisvės, lankstumo ir kontrolės savo gyvenime.
Pasak psichologės, gyvūnai natūraliai pažadina globos instinktą, todėl žmonės su jais kuria stiprų emocinį ryšį – kalba švelniu tonu, rūpinasi tarsi vaikais, o pats santykis gali mažinti stresą, vienišumą ir stiprinti psichologinę savijautą. Vis dėlto ji atkreipia dėmesį, kad kartais toks pasirinkimas gali būti susijęs ir su vidiniais išgyvenimais – baime įsipareigoti, abejonėmis dėl savo gebėjimo būti tėvais ar neigiamomis praeities patirtimis.
Tačiau, V. Motiejūnės teigimu, visko apibendrinti nereikėtų: daugeliui tai yra sąmoningas ir apgalvotas gyvenimo būdo pasirinkimas, atspindintis šiandien vis labiau įsitvirtinančią nuostatą, kad šeimos modelis nebėra vienas ir kiekvienas gali rinktis jam tinkamiausią kelią.
