Penkeri metai laukimo, bet vis dar tyla
Kristina (77.lt – vardas redakcijai žinomas) sako pavargusi laukti. Ji socialinio būsto eilėje stovi jau penkerius metus, tačiau realių pokyčių nemato. Moteris tikina, kad sistema, kuri turėtų padėti pažeidžiamiausiems, realybėje tampa ilgu ir neapibrėžtu laukimu, o gyventi kažkaip reikia šiandien.
„Kai pateikiau prašymą, man sakė – palaukite. Bet niekas nepasakė, kad tas laukimas gali trukti pusę dešimtmečio“, – sako ji.
Socialinis būstas Lietuvoje pristatomas kaip pagalbos priemonė tiems, kurie neturi galimybių išsinuomoti ar įsigyti būsto rinkos sąlygomis. Tačiau, kaip rodo Kauno savivaldybės tvarka, pirmasis žingsnis – patekti į laukiančiųjų sąrašą – dar nereiškia, kad būstas bus suteiktas artimiausiu metu. Priešingai, tai tik ilgo proceso pradžia.
Eilė formuojama pagal prašymo pateikimo laiką, o būstai skiriami tik tada, kai ateina konkretaus žmogaus eilė. Kadangi būstų skaičius ribotas, laukimas gali trukti metus ar net ilgiau. Kristina sako, kad šis „ilgiau“ realybėje reiškia neapibrėžtumą, kuris tampa kasdienybe.
Atitinki visus kriterijus, bet vis tiek gyveni nežinioje
Socialinis būstas skiriamas tiems, kurie neturi nuosavo būsto, negali jo išsinuomoti rinkoje ir turi mažas pajamas arba patiria socialinę atskirtį. Tai – aiškūs kriterijai, kuriuos Kristina, kaip ji pati sako, atitinka jau seniai.
„Aš viską padariau pagal taisykles. Pateikiau dokumentus, mano situacija buvo įvertinta, esu sąraše. Bet kas iš to, jei gyvenimas nejuda iš vietos?“ – klausia ji.
Sprendimas dėl teisės į socialinį būstą priimamas vertinant pajamas, turtą ir gyvenimo sąlygas. Tačiau net ir gavus patvirtinimą, žmogus lieka sistemoje, kurioje nėra aiškaus termino, kada pagalba taps realybe.
Gyventojos teigimu, didžiausia problema yra ne tik pats laukimas, bet ir informacijos trūkumas. „Tu nežinai, kelintas esi eilėje, nežinai, kada gali tikėtis būsto. Gyveni tarp vilties ir nusivylimo“, – sako ji.
Sistema, kuri teoriškai turėtų užtikrinti skaidrumą ir vienodas galimybes, praktikoje, pasak moters, tampa sunkiai suprantama ir emociškai varginanti.
Socialinis būstas nėra dovana, bet ar jis iš viso pasiekiamas?
Tačiau net ir sulaukus savo eilės, socialinis būstas nėra suteikiamas nemokamai – jis nuomojamas. Nuomos kaina priklauso nuo įvairių veiksnių: būsto ploto, vietos, būklės, pastato nusidėvėjimo ir kitų kriterijų. Be to, gyventojai privalo mokėti komunalinius mokesčius.
Kristina sako suprantanti, kad tai nėra dovana, tačiau jai kyla klausimas – ar ši sistema iš tikrųjų veikia taip, kaip turėtų.
„Aš nesitikiu nieko nemokamai. Aš tik noriu stabilumo. Vietos, kur galėčiau gyventi be nuolatinės baimės, kad rytoj neturėsiu kur eiti“, – kalba ji.
Pagal galiojančią tvarką, nesilaikant nuomos sąlygų – pavyzdžiui, nemokant mokesčių – sutartis gali būti nutraukta. Tai dar viena atsakomybė, kurią turi prisiimti gyventojai. Tačiau tiems, kurie laukia metų metus, pagrindinė problema išlieka kita – ar jie apskritai sulauks savo eilės.
Kristinos istorija – ne vienintelė. Ji atspindi platesnę problemą: socialinis būstas Lietuvoje vis dar yra labiau ilgalaikė viltis nei greitas sprendimas.
„Sistema gal ir teisinga popieriuje. Bet kai gyveni realybėje, penkeri metai laukimo atrodo kaip amžinybė“, – sako ji.
Socialinio būsto kai kurie laukia net 13 metų
Visgi, realybė Lietuvoje tokia, kad eilėse dėl socialinio būsto daugėja jaunų žmonių, o laukti jo kartais tenka ir daugiau nei dešimtmetį. Regionuose ši problema ypač aštri – savivaldybės susiduria su itin ribota būstų pasiūla, todėl net ir turint finansavimą dažnai nėra ką pirkti ar nuomoti. Dėl to eilės nuolat ilgėja, o šiuo metu visoje šalyje socialinio būsto laukia apie 19 tūkstančių žmonių[1].
Šeimos neretai gyvena ankštomis sąlygomis, mažame plote su keliais vaikais, o nuomos rinka joms tampa sunkiai prieinama – savininkai nenoriai nuomoja, o kainos yra išaugusios. Kai kuriose savivaldybėse laukiančiųjų skaičius siekia šimtus, o laukimo trukmė – 10 ar net 13 metų.
Ieškodamos sprendimų savivaldybės imasi įvairių priemonių – stato naujus daugiabučius, rekonstruoja senus pastatus, perka butus ar net sodybas. Tačiau net ir šie sprendimai dažnai susiduria su kliūtimis: aukštomis nekilnojamojo turto kainomis, ribota pasiūla ir papildomais infrastruktūros pritaikymo kaštais. Nauji projektai neretai vystomi ne pačiuose miestuose, o mažesniuose miesteliuose, kur yra laisvos žemės ir lengviau įgyvendinti statybas.
Tuo pačiu ryškėja ir nauja tendencija – į socialinio būsto eilę vis dažniau stoja jauni, darbingo amžiaus žmonės, o tai signalizuoja ne tik socialinės paramos poreikį, bet ir gilėjančią būsto įperkamumo problemą visoje šalyje.
