Čekijoje siūloma naikinti abonentinį mokestį, kuriuo gyventojai finansuoja televiziją
Čekijoje viešasis transliuotojas iki šiol finansuojamas per gyventojų mokamą abonentinį mokestį. Jį privalo mokėti visi, turintys įrenginį, galintį priimti televizijos signalą – net jei turinys žiūrimas internetu. Šis modelis ilgą laiką buvo laikomas vienu pagrindinių būdų užtikrinti nepriklausomą nacionalinę žiniasklaidą.[1]
Šiuo metu Čekijoje kiekvienas namų ūkis moka apie 150 Čekijos kronų (apie 6 eurus) per mėnesį už televiziją ir dar 55 kronas (apie 2 eurus) už radiją, jei turi bet kokį įrenginį, galintį priimti transliaciją – net ir telefoną ar kompiuterį. Tačiau dabar valdantieji siūlo šią sistemą keisti. Numatoma nuo mokesčio atleisti dalį visuomenės – senjorus, jaunimą iki 26 metų, įmones ir žmones su negalia.
Tai reikštų reikšmingą finansavimo sumažėjimą ir būtų pirmas žingsnis link galimo viso mokesčio panaikinimo ateityje. Sprendimas grindžiamas tuo, kad vis daugiau žmonių kelia klausimą – ar verta mokėti už nacionalinį transliuotoją, kuriuo dalis visuomenės nepasitiki.
Parlamento žemųjų rūmų pirmininkas Tomio Okamura teigia, kad dabartinis modelis nebeatitinka visuomenės lūkesčių, o dalis gyventojų nepasitiki nacionaliniu transliuotoju. Tuo metu premjeras Andrej Babiš anksčiau yra pareiškęs, kad žmonės neturėtų būti verčiami mokėti už institucijas, kuriomis nepasitiki, taip dar labiau sustiprindamas diskusiją dėl viso modelio ateities.
Įstatymo projektas parlamentui teikiamas 2026 m. kovą, o jei bus priimtas, pokyčiai galėtų įsigalioti jau nuo liepos, vėliau svarstant ir visišką mokesčio panaikinimą.
Pasitikėjimo transliuotoju klausimas tampa svarbesnis už pačius pinigus
Diskusijų centre atsidūrė ne tik finansavimas, bet ir pats transliuotojo vaidmuo. Politikai atvirai kalba apie mažėjantį visuomenės pasitikėjimą ir abejonę, ar nacionalinė televizija išlieka neutrali. Kai kurie politikai ir visuomenės atstovai kritiką formuluoja dar aštriau – teigiama, kad dalis turinio atspindi vadinamąją „Briuselio“ ar liberalią ideologinę kryptį, o nacionalinis transliuotojas esą vis labiau nutolsta nuo tradicinių visuomenės vertybių.
Šie argumentai iškelia platesnį klausimą – kam iš tikrųjų reikalingas viešasis transliuotojas. Ar jis turi būti valstybės finansuojamas informacijos šaltinis, ar visuomenės išlaikoma nepriklausoma institucija? Čekijos atvejis rodo, kad kai pasitikėjimas silpnėja, pirmiausia kvestionuojamas būtent finansavimo modelis.
Tuo metu patys transliuotojai įspėja, kad mažinant finansavimą gali nukentėti turinio kokybė ir nepriklausomumas. Jie pabrėžia, kad stabilus finansavimas yra būtina sąlyga nacionalinei žiniasklaidai veikti be politinės ar komercinės įtakos.[2]
Lietuvoje modelis kitoks, bet klausimai – tie patys
Lietuvoje vis dažniau keliama ta pati dilema – ar nacionalinis transliuotojas vis dar atstovauja visai visuomenei, ar tik daliai jos. Mūsų šalyje jis finansuojamas ne abonentiniu mokesčiu, o per valstybės biudžetą.
Tai reiškia, kad gyventojai tiesiogiai nemoka už LRT, tačiau jos finansavimas vis tiek priklauso nuo politinių sprendimų. Dėl to diskusijos čia vyksta ne apie mokestį, o apie valdymą, skaidrumą ir nepriklausomumą.
Pastaruoju metu įtampa išaugo po Valstybės kontrolės audito, kuris atskleidė viešųjų pirkimų ir valdymo problemas. Tai paskatino politikus kelti klausimus dėl LRT veiklos ir atsakomybės. Seime pradėtos svarstyti įstatymo pataisos, kurios galėtų keisti vadovybės atleidimo tvarką ir finansavimo mechanizmus.
Kartu viešojoje erdvėje Lietuvoje taip pat netrūksta diskusijų dėl LRT turinio krypties. Dalies kritikų teigimu, nacionalinis transliuotojas pernelyg akcentuoja liberalią darbotvarkę, o kai kurios temos pateikiamos vienašališkai. Kai kurie kritikai išreiškia nuomonę, kad panašiai kaip Čekijoje, LRT palaiko Briuselio naratyvą.
Šie procesai sukėlė stiprią reakciją visuomenėje ir žurnalistų bendruomenėje. Vieni kalba apie būtinybę užtikrinti skaidrumą ir efektyvų lėšų naudojimą. Kita visuomenės dalis tokią kritiką atmeta ir pabrėžia, kad tai yra politinis spaudimas žiniasklaidai, kuris gali kelti grėsmę nepriklausomam turiniui.
Galiausiai tiek Čekijoje, tiek Lietuvoje iškyla tas pats esminis klausimas – kokį vaidmenį nacionalinė žiniasklaida turi atlikti šiandien. Ar tai turi būti visuomenės finansuojama vertybė, ar institucija, kuri nuolat turi įrodyti, kad verta savo kainos.
