Prancūzai bandė pakeisti laiką, bet eksperimentas greitai žlugo
1793 metais Prancūzijos revoliucionieriai nusprendė pertvarkyti laiką. Jie įvedė naują sistemą, kurioje diena buvo padalinta į 10 valandų. Kiekviena valanda turėjo po 100 minučių, o minutės – po 100 sekundžių.
Šis pokytis buvo platesnės reformos dalis, kuria siekta supaprastinti kalendorių ir nutolti nuo religinių tradicijų. Buvo kuriami nauji laikrodžiai, o oficialūs įrašai pradėti fiksuoti pagal naują laiką. Tačiau sistema greitai sukėlė chaosą.[1]
Seno tipo laikrodžių pritaikymas pasirodė sudėtingas ir brangus. Prancūzija taip pat atsidūrė izoliacijoje, nes kitos šalys tokios sistemos nepripažino. Be to, žmonės nepriėmė 10 dienų savaitės, kurioje poilsis buvo tik kas dešimtą dieną.
Galiausiai ši sistema išsilaikė vos kiek daugiau nei metus. Nors metrinė sistema prigijo, dešimtainis laikas neįsitvirtino. Tai parodė, kad laiko skaičiavimas yra kur kas gilesnis nei paprasta reforma.
60 pagrindu paremta sistema atsirado dar Mesopotamijoje
Tačiau norint suprasti, kodėl šiandien naudojame 60 minučių ir 60 sekundžių, reikia grįžti tūkstančius metų atgal. Šios sistemos ištakos siekia senovės šumerus, gyvenusius Mesopotamijoje. Jie buvo viena pirmųjų civilizacijų, sukūrusių miestus ir raštą.
Šumerai naudojo skaičiavimo sistemą, paremtą skaičiumi 60. Ji buvo patogi praktiniams tikslams, tokiems kaip apskaita ar žemės matavimas. Skaičius 60 lengvai dalijasi iš daugelio skaičių, todėl palengvino skaičiavimus.
Manoma, kad šis pasirinkimas galėjo būti susijęs su rankų pirštų sandara. Skaičiuojant pirštų sąnarius viena ranka galima suskaičiuoti iki 12, o naudojant kitą ranką – penkis kartus po 12, iš viso iki 60. Nors tai tik viena iš versijų, ji padeda suprasti logiką.
Šumerų skaičių sistema buvo naudojama ir vėlesnėse civilizacijose. Babiloniečiai ją perėmė ir toliau vystė. Būtent ši sistema tapo pagrindu vėlesniam laiko skirstymui.
Valandos, minutės ir sekundės susiformavo per skirtingų civilizacijų įtaką
Pirmieji dieną į valandas padalijo senovės egiptiečiai. Jie naudojo 12 valandų dienai ir 12 valandų nakčiai. Šis skaičius galėjo būti susijęs su žvaigždynais ar kitais stebėjimais.
Babiloniečiai vėliau pradėjo smulkinti laiką dar labiau. Jie naudojo savo 60 pagrindu paremtą sistemą skaičiavimams, ypač astronomijoje. Taip atsirado mažesni laiko vienetai, kurie ilgainiui tapo minutėmis ir sekundėmis.
Svarbu tai, kad šios dalys iš pradžių nebuvo naudojamos kasdieniame gyvenime. Jos buvo reikalingos tik sudėtingesniems skaičiavimams ir stebėjimams. Tik gerokai vėliau, atsiradus tikslesniems laikrodžiams, jos tapo įprastos.
Per šimtmečius ši sistema buvo perimta graikų ir kitų civilizacijų. Galiausiai ji tapo standartine visame pasaulyje. Nors sistema atrodo nepatogi, ji taip giliai įsišaknijusi, kad jos keisti šiandien beveik neįmanoma.
