Pitonų gebėjimas badauti atvedė prie netikėto atradimo
Pitonai garsėja ekstremaliu gyvenimo būdu. Jie gali suėsti grobį, kuris prilygsta visam jų kūno svoriui, o po to nevalgyti ištisus mėnesius ar net metus. Tokia fiziologija jau seniai domino mokslininkus.
Šios gyvatės po vieno valgymo patiria drastiškus pokyčius. Jų širdis per kelias valandas padidėja apie 25 procentus, o medžiagų apykaita pagreitėja tūkstančius kartų. Tai leidžia efektyviai suvirškinti didžiulį kiekį maisto.[1]
Mokslininkai nusprendė ištirti, kokie molekuliniai procesai slypi už šio reiškinio. Jie analizavo jaunų Birmos pitonų kraują prieš ir po maitinimo, kai gyvatės suėdė maždaug ketvirtadalį savo kūno svorio.
Tyrimo metu nustatyta daugiau nei 200 molekulių, kurių kiekis po valgymo smarkiai padidėjo. Tačiau viena iš jų išsiskyrė labiausiai – jos koncentracija šoktelėjo daugiau nei tūkstantį kartų.
Išskirtinė molekulė pTOS slopina apetitą ir mažina svorį
Atrasta molekulė vadinama pTOS. Ji susidaro pitonų žarnyne, dalyvaujant bakterijoms, ir yra siejama su suvalgyto maisto apdorojimu. Nedideli jos kiekiai aptinkami ir žmogaus organizme.
Mokslininkai nusprendė patikrinti, kaip ši medžiaga veikia kitus gyvūnus. Kai pTOS buvo suleista laboratorinėms pelėms, paaiškėjo, kad ji beveik nepaveikė jų energijos sąnaudų ar organų dydžio.
Tačiau poveikis apetitui buvo akivaizdus. Pelės pradėjo valgyti gerokai mažiau nei kontrolinė grupė. Per 28 dienas nutukusios pelės neteko apie 9 procentų kūno svorio.
Pasak tyrimo bendraautoriaus dr. Jonathano Longo iš Stanfordo universiteto, „akivaizdu, kad mes nesame gyvatės, bet tyrinėdami jas galime atrasti molekules ar kelius, kurie veikia ir žmogaus medžiagų apykaitą“.
Veikimo principas skiriasi nuo dabartinių vaistų ir gali būti saugesnis
Svarbu tai, kad pTOS veikia kitaip nei dabar populiarūs vaistai, tokie kaip Wegovy. Šie preparatai dažniausiai lėtina skrandžio ištuštinimą, todėl žmogus ilgiau jaučiasi sotus, bet neretai patiria šalutinį poveikį.
Tuo metu pTOS tiesiogiai veikia smegenų sritį – pagumburį, kuris reguliuoja alkį. Tai reiškia, kad apetitas slopinamas kitu, galimai natūralesniu būdu.[2]
Kolorado universiteto profesorė Leslie Leinwand, tyrusi pitonus daugiau nei du dešimtmečius, teigė: „Iš esmės atradome apetitą slopinančią medžiagą, kuri pelėms veikia be kai kurių GLP-1 vaistams būdingų šalutinių poveikių.“
Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad iki realaus pritaikymo dar toli. Reikės papildomų tyrimų, kad būtų įvertintas poveikis žmonėms, nors faktas, kad pTOS natūraliai randama žmogaus organizme, leidžia tikėtis saugumo.
Tyrėjai mano, kad pitonai gali tapti vertingu modeliu ieškant naujų sprendimų kovai su nutukimu. Kaip teigė L. Leinwand, „iš gyvūnų, kurie evoliuciškai išmoko daryti ekstremalius dalykus, galime išmokti labai daug“.
