Atgal į 2022 m., ar I. Ruginienės vyriausybė bus raitelis be galvos kaip ir I. Šimonytės?
Karas Irane sugrąžino pasaulį į energijos kainų krizę. Naftos kainos dar nepasiekė 2022 m. lygio (daugiau nei 120 USD už barelį), bet su dideliu pagreičiu link jo artėja. Kol šis komentaras išvys dienos šviesą, tai 2022 m. kainas bent nafta gali ir pasiekti.
2022 m. I. Šimonytės vyriausybė elgėsi kaip raitelis be galvos, arba kaip politinis strutis kišo galvą į smėlį, kad nematytų kas vyksta. Rezultatas buvo, jog turėjome daugiau nei 20 proc. bendrą infliaciją ir dar daugiau kilusias maisto produktų kainas. Nors valdžia įsukusi infliacijos karuselę galėjo laisvai lieti infliacinius eurus….
Ar ir šį kartą valdžia bus be galvos, o skęstančiųjų gelbėjimas liks skęstančiųjų reikalas?
Jei turime protingą LRV, tai ji turi pradėti galvoti kaip amortizuoti besivystančios energijos išteklių krizės poveikį žmonėms. Pasikartosiu. Šiandien dar ar ne 2022 m., bet jie gali ateiti itin greitai. Tad atoveiksmio scenarijus, o ir konkrečius žingsnius reikia pasirengti iš anksto.
Aišku, šią Pandoros skrynią galėtų uždaryti ją atidaręs D. Trampas, nutraukdamas karą. Bet požymių tam nematyti. Priešingai, kol kas einama eskalacijos keliu. Tad pasaulio šalys bent kurį laiką išeičių ieškos po vieną ir jokių bendrų veiksmų nebus. Juolab, kad tarptautinius santykius nuolat valdo anarchija ir šį kartą kitaip nebus.
Bet kai kurių šalių poveikis yra ir bus daug reikšmingesnis. Nepaisant Irano naftos svarbos, Kinijos BVP augimo tempas yra 4,5–5 %, o šios šalies indėlis į pasaulinį ekonomikos augimą kasmet siekia apie 30 %. Indija ieško savo kelių pirmiausia energijos išteklių daugiau importuodama iš Rusijos, o jos BVP augimas maždaug 8 proc. leidžia turėti manevro laisvę.
Europa yra vienas labiausiai pažeidžiamų pasaulio regionų. Ne vienos Europos šalies ekonomika ir taip stagnuoja. Antai, Eurozonoje BVP augimo tempai yra vos 0.2 proc. ir numatomas metinis augimas tik 1.2 proc., kai nedarbas siekia daugiau nei 6 proc. Didžiausių ES ekonomikų – Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos – rodikliai itin panašūs į Eurozonos ar net kiek žemesni. Energijos kainų krizė jau esamas prastas tendencijas čia tik sustiprins. Europos konkurencingumas globaliai tikrai taip pat mažės.
Ar gali būti kiek nors šviesos tunelio gale?
Galėtų būti šiokių tokių išeičių, jei sugebėtume kiek nors mokytis iš buvusių patirčių. Jei ne savo, tai bent kitų. Ir geriausia mokytis iš paskutinės 2022 m. energijos kainų krizės.
2022 m. ne viena Europos šalis rado būdų kaip sušvelninti energijos kainų augimą gyventojams ir verslui. Tuomet ES šalys nacionaliniame lygmenyje kaip atsaką į energijos kainų krizę naudojo kelis pagrindinius instrumentus: bendrą pajamų didinimą (Prancūzija, Slovakija, Ispanija ir Suomija), energijos kainų augimo apribojimus (Prancūzija, Švedija ir kitos šalys), tiesiogines subsidijas pirmiausia mažas pajamas gaunančioms grupėms (pavyzdžiui, Malta įvedė 200 eurų finansinę paramą pensininkams ir socialines išmokas gaunantiems asmenims, Portugalija, mažas ir vidutines pajamas gaunantiems asmenims, 125 eurų išmoką kas mėnesį), kuro nuolaidas (Prancūzija, Ispanija, kur valstybės dengė tam tikrą kuro kainos dalį) ir mokesčių sumažinimą (Ispanija, Vokietija, Nyderlandai).
Europos valstybės išleido milijardus eurų, kad apsaugotų namų ūkius ir įmones nuo energijos kainų šoko, derindamos trumpalaikį kainų slopinimą su fiskalinėmis priemonėmis, siekiant išlaikyti rinkos konkurencingumą.
Svarbu pabrėžti, jog ne vienoje šalyje buvo pritaikytos net kelios priemonės. Koks rezultatas?
Prancūzijoje, kur daug krizės slopinimo priemonių buvo naudota, 2022 m. infliacija siekė kiek per 6 proc., kai Lietuvoje ji viršijo 24 proc. Tad I. Šimonytės vyriausybės neveikimo vaisiai buvo kartūs, o pagrindinę krizės naštą turėjo tempti šalies gyventojai.
Ar turėsime 2022 m. energijos kainų krizę 2.0? Ar vėl vyriausybė bandys tradiciškai atsikalbinėti ir aiškinti, kad nieko negalime padaryti, nes čia veikia „Jos didenybė Rinka“? Klausimai visai neretoriniai. Nors tokie argumentai yra tik figos lapelis valdžios negalvojimui ir negebėjimui veikti. Bet gal bent šį kartą į tą pačią neveikimo upę neįbrisime. Kitaip vėl sulauksime naujos didesnės ar mažesnės kainų pasiutpolkės.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
