Dažnai moterims dovanojama, kad užsidėti varnelę
Dovanoti dovanas perdegusiai moteriai ir tikėtis, kad ji staiga taps energinga, dėkinga ir aktyvi, tai tas pats kas apkabinėti lemputėmis automobilį tuščiu baku ir tikėtis, kad jis staiga pajudės ir nuvažiuos neįtikėtinus atstumus…
Dažnai moterims dovanojama, kad užsidėti varnelę, noras pabūti gerais, bet retai įsiklausant ko išties jai reikia tuo metu… Gėlės ir blizgučiai – ok, bet jei moteris pervargusi, neišsimiegojusi, perdegusi nuo rutinos, buities, pareigų, darbų, vargiai ar ta šypsena bus pilna dėkingumo, laimės, energijos pulti ant kaklo, tarsi gavus kažkokį neįkainuojamą lobį… ir štai čia poroje gali užgimti nuoskaudos, neusispratimai, konfiltai ar ilgos tylos pauzės…
Nes problema ne dovanos. Problema – „tuščias bakas“
Perdegusi moteris nebeturi kuro. Ji gyvena iš paskutinių likučių, ji keliasi, kai kūnas dar nori miego, ji dirba, kai galva jau pavargusi, ji rūpinasi kitais, kai viduje tuščia, ji šypsosi, kai norisi verkti, ji daro, nes reikia, ji daro, nes niekas kitas to nepadarys, ji daro, nes taip išmoko, bet kiekvienas darbas sudegina likusį energijos kurą.
Kiekvienas kažkieno prašymas suryja dar truputį. Kiekvienas konfliktas išsiurbia energiją. Kiekvienas priekaištas palieka tuštumą ir vieną dieną bakas tampa tik aidu kažkur vidinėje tyloje.
Tada artimieji ir net svetimi žmonės pradeda stebėtis kodėl ji pikta, kodėl ji tyli kai vyksta dialogas, kodėl ji nebenori bendrauti, kodėl neberodo iniciatyvos? Bet niekas neklausia kiek ji ištempė vienui viena ir neskaičiuoja kiek metų ji viską atlaikė. Niekas nemato kiek naktų ji nemiegojo. Niekas nemato kiek kartų ji susilaikė nuo savo norų ir svajonių. Niekas nemato kiek kartų ji nurijo žodžius, kurie galėjo būti kažkam nepatogūs.
Perdegimas neatsiranda per dieną, jis kaupiasi lėtai, po truputį, metais, pareigomis, atsakomybėmis, neišpasakytu nuovargiu, po neišgirstais prašymais ir vieną dieną kūnas tiesiog sustoja, nes sistema perkrauta, nes apkrova per didelė, nes ji per ilgai buvo stipri.
Perdegusi moteris nenori dar vienos dovanos
Ji nori tylos ir erdvės tik sau. Ji nori kad kažkas pagaliau sustabdytų visos nesibaigiančios naštos ir rutinos sraigtus, nors trumpam…. Ji nori, kad kažkas prisiimtų dalį to svorio. Ji nori, kad jos nebestumdytų. Ji nori, kad jos nebekaltintų, kad nebespėja ar yra pavargusi. Ji nori, kad ją tiesiog išgirstų arba leistų pabūti tyloje su savimi pačia, nes pati savęs jau nebegirdi ir nebejaučia…
Juk gyvybinė energija atsiranda tik iš balanso tarp poilsio ir veiksmo. Tada „bakas“ pradeda pildytis, lėtai, ne per vieną dieną. Kartais net ne per mėnesį, bet jis pildosi. O juk kaip būna? Vyras mato, kad žmona „nebetempia“ ir sako „išeik su draugėm“, „prasiblaškyk“… ir mano, kad tos kelios valandos kažkur, kai vistiek vyksta veiksmas, o ne atstatomi resursai, padarys jo moterį vėl aktyvią ir laiminga, bet deja, dažnai tai tebūna valandos „išgyvenimui“, kad nervų sistema staiga nesprogtų…
O štai kai yra galimybė reguliariai ilsėtis, išsimiegoti, būti sveikoje emociškai aplinkoje, sugrįžta ir ramybė, ir jėgos, noras pajudėti, smalsumas, sugrįžta gyvybė akyse. Dovanos perdegusiai moteriai, kaip ir lemputės ant automobilio nieko nepakeis, jei nėra resursų, blizgesys neįkvėps, gėlės nepripildys, nes pirmiausia reikia poilsio, reikia realios pagalbos iš šalies ir tik tada ji gali nuvažiuoti labai toli, su emocija, o ne papilkėjusiu veidu…
Gal sutapimas, o gal ne… bet vakar galutinai nusprendžiau, kad sekanti mano knyga bus skirta moterims, užvadinta „Psichosomatikos gidas moteris +“, kurioje bus ne tik psichosomatikos žinios, bet ir daug praktinių įžvalgų kas liečia moteriškas roles, santykius, savivertę ir kitus aktualius gyvenimo aspektus… jau suguldyta apie šimtas puslapių, bet manau bus daug daugiau… ar išvys šis kūrinys dienos šviesą irgi dar nežinau, bet knygų mugės metu ir iš pokalbių su jumis, supratau, kad tokio skaitinio jums labai trūksta…
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
