Sakoma, kad gimtadienio žvakės „sugeria“ vaiko norą
Vaiko gimtadienis daugeliui šeimų – viena šilčiausių metų švenčių. Tortas, žvakės, sugalvotas noras ir bendras „Valio!“. Tačiau kai šventė baigiasi, dalis tėvų susimąsto: ką daryti su panaudotomis žvakėmis? Išmesti? Pasilikti kitam kartui ar net panaudoti kitam vaikui? O gal tai visai nesvarbu?
Liaudiškuose prietaruose sakoma, kad gimtadienio žvakė „sugeria“ vaiko sugalvotą norą ir simboliškai užbaigia praėjusius metus. Dėl to kai kur manoma, kad žvakių nereikėtų saugoti iki kitų metų ar naudoti pakartotinai – esą taip „nepaleidžiama“ sena energija.
Todėl kai kur manoma, jog žvakių nereikėtų saugoti ar naudoti pakartotinai. Esą jos jau atliko savo simbolinę paskirtį ir turėtų būti paleistos.
Ypač tai pabrėžiama kalbant apie mažus vaikus – jų gimtadieniai laikomi jautresniais, o kiekvienas ritualas turi didesnę prasmę. Dėl to kai kurios šeimos žvakes išmeta tą pačią dieną arba sudegina iki galo.
Manoma, kad žvakes turi užpūsti tik pats vaikas, kitaip „norą perims“ kitas
Dar vienas dažnai girdimas prietaras – kad gimtadienio žvakes būtinai turi užpūsti pats vaikas. Jei jas užpučia mama, tėtis ar vyresnis brolis, sakoma, kad taip gali būti „perimtas“ vaiko sugalvotas noras ar sėkmė.
Tokios istorijos dažniausiai perduodamos pusiau juokais, bet nemažai šeimų vis tiek laikosi taisyklės: net jei vaikui vos dveji ar treji, žvakes jis turi užpūsti pats – padedant, bet ne vietoj jo. Tai tampa savotišku savarankiškumo simboliu: tai jo diena, jo noras ir jo metai.
Taip pat tikima, kad blogas ženklas, jei žvakė užgęsta pati dar prieš užpūtimą. Kai kur sakoma, kad tai reiškia „sutrukdytą norą“ ar tiesiog ženklą, jog tais metais reikėtų daugiau saugoti vaiką. Tokios detalės kai kurioms šeimoms turi simbolinę reikšmę ir tampa dalimi jų tradicijų.
Ar galima tas pačias žvakes naudoti kitam vaikui ir kiek jų turėtų būti ant torto?
Kai kuriose šeimose tikima, kad žvakės nereikėtų pernaudoti kitam vaikui. Esą ji „neša“ pirmojo vaiko energiją, todėl geriau kiekvienam vaikui turėti naujas. Ypač to laikomasi, jei vaikai labai skirtingo amžiaus arba jei jaunesnis vaikas laikomas jautresniu.
Dar vienas prietaras susijęs su žvakių skaičiumi. Manoma, kad jų turi būti tiek, kiek vaikui sueina metų – nei daugiau, nei mažiau. Jei žvakių per daug, „susimaišo metai“, jei per mažai – „neuždegami visi metai“. Dėl šios priežasties dalis tėvų renkasi kompromisą – vietoj daugybės žvakučių stato vieną didesnę, simbolinę.
Vis dėlto etnologai primena, kad dauguma šių tikėjimų nėra senosios lietuvių tradicijos dalis – gimtadienio torto su žvakėmis paprotys į Lietuvą atėjo palyginti neseniai. Todėl ir prietarai labiau modernūs, susiformavę iš bendros europinės kultūros bei šeimų pasakojimų.
Galų gale, svarbiausia ne tai, ką padarysite su žvakėmis, o pati šventė ir emocija. Jei prietarai kelia nerimą – jų galima nesilaikyti. Jei jie atrodo smagi tradicija – galima paversti šeimos ritualu. Gimtadienio stebuklas slypi vaiko šypsenoje.
