Daugiau nei 600 tūkstančių gyvena žemiau skurdo ribos, nors sostinėje padėtis daug geresnė
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2024 metais skurdo rizikos lygis Lietuvoje siekė 21,5 proc. gyventojų. Tai reiškia, kad apie 620 tūkst. žmonių gyveno žemiau skurdo rizikos ribos. Absoliutaus skurdo lygis tuo pačiu laikotarpiu sudarė 5,8 proc.
Skurdo rizikos riba 2024 metais buvo nustatyta 616 eurų per mėnesį vienam asmeniui ir 1 294 eurai šeimai, kurią sudaro du suaugusieji ir du vaikai iki 14 metų. Absoliutaus skurdo riba siekė 446 eurus vienam gyvenančiam asmeniui ir 937 eurus keturių asmenų šeimai.
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė teigia, kad šie rodikliai Lietuvoje išlieka beveik nepakitę jau daugelį metų ir yra vieni prasčiausių Europos Sąjungoje. Pasak jos, visuomenėje vis dar gajūs stereotipai, jog skurdas yra individuali žmogaus kaltė.
„Bet jei skursta kas penktas gyventojas, sudėtinga teigti, kad žmonės patys yra dėl to kalti“, – sakė A. Adomavičienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad didžiausią skurdo riziką patiria bedarbiai, vieniši bedarbiai tėvai, vieniši asmenys, senjorai ir žmonės su negalia. Pastarųjų skurdo rizikos lygis yra dvigubai didesnis nei žmonių be negalios ir tai – prasčiausias rodiklis visoje Europoje.[1]
Skurdo rizika Lietuvoje labai skiriasi tarp sostinės regiono ir likusios šalies dalies
Eurostato duomenimis, sostinės regione skurdo rizikos lygis siekia 13,1 proc., o likusioje Lietuvos dalyje – 25,2 proc.[2] Pasak A. Adomavičienės, šį skirtumą pirmiausia lemia darbo rinkos sąlygos.
„Sostinėje yra ir daugiau darbų, ir jie geriau apmokami. Žmonės turi pasirinkimą, darbdaviai turi daugiau konkuruoti savo darbo sąlygomis dėl darbuotojų, kai tuo tarpu regionuose yra atvirkščiai“, – teigė ji.
Kai kuriose regionų savivaldybėse nedarbo lygis net ir ne krizės laikotarpiais siekia apie 15 proc. Be to, persikelti į didmiesčius žmonėms dažnai neleidžia būsto kainos – neturint darbo regione, neįmanoma sukaupti pradinio užstato nuomai ar būstui įsigyti.
Pasak A. Adomavičienės, skurdo mažinimui nepakanka vien kalbėti apie darbo vietas. Ne mažiau svarbus ir būsto prieinamumas, ypač socialiai pažeidžiamoms šeimoms. Dalis žmonių, o ypač vaikų, gyvena labai prastuose būstuose: be nuotekų, su varvančiais stogais.
Prasta švietimo sistema ir netikslūs skurdo matavimo metodai apsunkina realų problemos vertinimą
Vilniaus universiteto docentas, ekonomistas Algirdas Bartkus teigia, kad prie aukštų skurdo rodiklių Lietuvoje reikšmingai prisideda struktūrinio nedarbo problema. Pasak jo, dalis žmonių turi įgūdžių, kurie darbo rinkoje nėra paklausūs, o tai lemia ilgalaikį nedarbą ar labai mažas pajamas.[3]
„Prastas išsilavinimas, prastas gebėjimas adaptuotis ir prisitaikyti darbo rinkoje nulemia, kad žmogus negali užsitikrinti adekvačiai apmokamo darbo arba, deja, bet jokio darbo“, – sakė A. Bartkus.
Jis pabrėžė, kad Lietuvoje yra daug laisvų darbo vietų, tačiau trūksta tinkamų kompetencijų specialistų. Tai, pasak ekonomisto, tiesiogiai susiję su švietimo sistemos problemomis, kurios neleidžia laiku atpažinti ir ugdyti mokinių stipriųjų pusių.
A. Bartkus taip pat atkreipė dėmesį, kad tiksliai įvertinti skurdo mastą Lietuvoje sudėtinga dėl ydingo absoliutaus skurdo ribos skaičiavimo. Pasak ekonomisto, norint objektyviai vertinti skurdo dinamiką, absoliutaus skurdo riba turėtų būti skaičiuojama remiantis faktinėmis kainomis, o ne prognozėmis. Tik tuomet būtų galima daryti patikimas išvadas apie realią gyventojų padėtį.
