Europos valstybės ima apmokestinti elektromobilius: ar bus verta rinktis elektrą?
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta teiginių, esą Europa ima apmokestinti elektromobilius. 2025 metų pabaigoje kelios šalys – tokios kaip Austrija, Nyderlandai ar Estija – iš tiesų įvedė arba pradėjo taikyti atskirus mokesčius elektromobiliams.
Ilgai šalys pristatydavo lengvatas, siekdamos didesnio žmonių noro rinktis elektromobilius vietoje tradicinių variklių transporto priemonių. Dauguma didžiųjų Europos valstybių, įskaitant Vokietiją, Prancūziją ar Belgiją, kol kas išlaiko pilnas arba dalines lengvatas, suvokdamos, kad elektromobilių rinka dar nėra pasiekusi tokio brandumo, kuris leistų ją apkrauti papildoma fiskaline našta.
Tai ypač akivaizdu lyginant su tokiomis šalimis kaip Norvegija ar Islandija, kur lengvatos laikomos ne laikinu triuku, o būtina sąlyga, kad elektrinis transportas apskritai galėtų konkuruoti su vidaus degimo varikliais.
Mokesčiai atsiranda ten, kur elektromobiliai tampa problema valstybės biudžetui, o ne aplinkai
Austrijos sprendimas apmokestinti elektromobilius pagal jų galią ir svorį atskleidžia tikrąją šių mokesčių priežastį. Ji nėra susijusi nei su tarša, nei su ekologija, o tiesiogiai kyla iš mažėjančių pajamų iš degalų akcizo.[1]
Kitaip tariant, valstybėms pradėjus prarasti stabilų pinigų srautą, elektromobiliai iš „žaliosios vilties“ labai greitai tampa fiskaline problema. Panaši logika matoma ir Jungtinėje Karalystėje, kur ruošiama sistema, apmokestinanti nuvažiuotus kilometrus, faktiškai prilyginant elektromobilius tradiciniams automobiliams.
Tai ypač išryškina prieštaravimą: transporto elektrifikacija buvo skatinama kaip alternatyva brangiems degalams ir mokesčiams, tačiau dabar to paties pasirinkimo savininkai pamažu apmokestinami tais pačiais principais, tik kitomis formomis.
Kai dingsta lengvatos, dingsta ir prasmė rinktis elektromobilį vietoj tradicinio
Ši situacija neišvengiamai kelia paprastą, bet nemalonų klausimą: jei elektromobilis apmokestinamas taip pat kaip įprastas automobilis, kuo jis iš tiesų tampa patrauklus vairuotojui? Ribotas nuvažiuojamas atstumas, brangi infrastruktūra, ilgesnis įkrovimo laikas ir priklausomybė nuo klimato sąlygų jau dabar yra kompromisai, kuriuos vairuotojai priėmė tik dėl lengvatų ir finansinių paskatų.[2]
Jei jos išnyksta, o vietoje jų atsiranda papildomi mokesčiai, racionalus pasirinkimas daugeliui tampa ne „žalesnis“, o tiesiog patikimesnis ir pigesnis sprendimas – tradicinis dyzelinis ar benzininis automobilis. Neatsitiktinai didžiosios Europos valstybės, turinčios stiprią automobilių pramonę ir didelius atstumus, kol kas neskuba eiti Austrijos keliu.
Elektromobiliai joms tebėra eksperimentas, o ne universali transporto ateitis. Todėl dabartiniai mokesčių sprendimai veikiau signalizuoja ne apie neišvengiamą progresą, o apie politikos nenuoseklumą, kuris gali greitai atšaldyti visuomenės norą rinktis tai, kas dar visai neseniai buvo aktyviai reklamuojama kaip vienintelė teisinga kryptis.
Lietuva kol kas stabdo, bet spaudimas ateityje neišvengiamas?
Lietuvos atveju situacija šiuo metu iš esmės skiriasi nuo Austrijos ar Jungtinės Karalystės. Elektromobilių skaičius šalyje vis dar sudaro labai nedidelę viso automobilių parko dalį – mažiau nei 50 tūkst. transporto priemonių iš daugiau nei 1,8 mln. registruotų lengvųjų automobilių. Tai reiškia, kad elektromobiliai kol kas neturi apčiuopiamos įtakos nei degalų akcizo pajamoms, nei valstybės biudžeto balansui.[3]
Šią realybę pripažįsta ir Finansų ministerija, kuri aiškiai nurodo, jog šiuo metu Lietuvoje nesvarstoma papildomai apmokestinti elektromobilių. Pajamos iš degalų akcizo ne tik nemažėja, bet ir auga, todėl nėra finansinio pagrindo ieškoti „kompensacijos“ elektromobilių savininkų kišenėse.
Vis dėlto Europos praktika rodo, kad toks status quo paprastai trunka tol, kol elektromobilių skaičius pasiekia tam tikrą kritinę masę. Būtent tada politinė logika ima keistis: tai, kas anksčiau buvo laikoma skatinimo objektu, pradeda būti vertinama kaip prarastų pajamų šaltinis. Kitaip tariant, Lietuva šiandien nėra ten, kur yra Austrija, bet kryptis – ta pati.
Čia ir slypi pagrindinis paradoksas. Valstybė kol kas siunčia signalą, kad elektromobiliai yra pageidautinas pasirinkimas, tačiau tuo pat metu Europoje matomi pavyzdžiai rodo, jog ilgalaikėje perspektyvoje šis pasirinkimas nebūtinai bus apsaugotas nuo naujų mokesčių. Kol kas Lietuva renkasi atsargią poziciją, tačiau jei bus sekama brandesnių rinkų pavyzdžiu, elektromobilių apmokestinimo tema gali pasiekti ir politinę darbotvarkę.
