Kaip Didžiosios depresijos metais ūkininkai kolektyviai priešinosi bankų vykdomiems ūkių atėmimams
Didžiosios depresijos laikotarpiu, nuo 1929 iki 1939 metų, Jungtinėse Valstijose žemės ūkio sektorius tapo viena labiausiai nukentėjusių ekonomikos sričių. Staigus žemės ūkio produkcijos kainų kritimas, ilgalaikės sausros ir bendras finansų sistemos kolapsas lėmė situaciją, kai net ir anksčiau stabilūs ūkiai nebegalėjo aptarnauti bankams prisiimtų paskolų.
Ūkininkų pajamos smuko, tačiau skolų našta liko nepakitusi. Bankai, patys spaudžiami finansinių problemų, masiškai pradėjo priverstinio ūkių atėmimo procedūras. Konfiskuota žemė, gyvuliai ir technika buvo parduodami viešuose aukcionuose, dažnai už itin mažas kainas.
Iki 1933 metų Jungtinėse Valstijose buvo prarasta daugiau nei 200 tūkstančių ūkių, o vien tais metais atėmimų rodiklis pasiekė 38,8 atvejo tūkstančiui ūkių. Kai kuriuose Vidurio Vakarų regionuose per kelerius metus žemės neteko apie trečdalis ūkininkų, o kaimo bendruomenės atsidūrė ties socialinio išlikimo riba.
Kas buvo vadinamieji „centų aukcionai“ ir kaip jie veikė praktikoje
Atsakydami į šį spaudimą, ūkininkai Vidurio Vakarų valstijose – Nebraskoje, Ajovoje, Minesotoje, Mičigane ir kitur – ėmėsi kolektyvinio pasipriešinimo formos, vėliau pavadintos „centų aukcionais“ (angl. penny auctions). Tai nebuvo spontaniški protestai – veikiau iš anksto suplanuota ir koordinuota bendruomeninė taktika.
Ūkininkai slapta susitardavo, kad masiškai atvyks į bankų organizuojamus aukcionus ir siūlys tik simbolines kainas – kelis centus už žemę, gyvulius ar žemės ūkio techniką. Tokiu būdu bankai negaudavo realios finansinės naudos, o aukciono rezultatas formaliai būdavo teisėtas. Jei kas nors bandydavo siūlyti didesnę kainą, jis susidurdavo su atgrasymu – nuo žodinių grasinimų iki fizinio spaudimo ar simbolinių perspėjimų.
Aukcionui pasibaigus, turtą „laimėjęs“ patikimas kaimynas dažniausiai grąžindavo jį buvusiam savininkui. Taip ūkininkai faktiškai apeidavo bankų sprendimus, nors pati praktika buvo nelegali. Šis pasipriešinimas dažnai buvo organizuojamas per tokias struktūras kaip Farmers’ Holiday Association, kurios skatino solidarumą ir koordinuotus veiksmus.[1]
1936 metų fotografijos tapo ūkininkų pasipriešinimo simboliu
Šį reiškinį ypač išryškino to meto fotografijos, tapusios vizualiniais Didžiosios depresijos simboliais. Viena labiausiai cituojamų nuotraukų siejama su 1936 metais Mičigane. Joje matomas ūkių atėmimo aukcionas, o fone – pakabintos kilpos, skirtos įbauginti potencialius rimtus pirkėjus.[2]
Šios detalės tapo stipriu vizualiniu ženklu, atspindinčiu ne pavienių žmonių emocinį protrūkį, bet organizuotą bendruomeninį veiksmą. Tokios nuotraukos liudijo apie ūkininkų pasiryžimą kolektyviai priešintis finansinių institucijų sprendimams ir saugoti bendruomenės narius.
Panašių kadrų iš aukcionų su susibūrusiomis ūkininkų miniomis išliko ir iš kitų Vidurio Vakarų regionų, patvirtinančių, kad tai buvo plačiai paplitusi praktika, o ne pavieniai atvejai.
Kolektyvinis pasipriešinimas turėjo realų politinį ir institucinį poveikį
Nors centų aukcionai buvo nelegalūs, jų poveikis buvo apčiuopiamas. Jie leido daugeliui ūkininkų laikinai išsaugoti savo ūkius ir kartu padidino politinį spaudimą valdžios institucijoms. Protestai, demonstracijos ir masinis nepaklusnumas privertė kai kurias valstijas įvesti laikinus ūkių atėmimų moratoriumus, nors šie sprendimai dažnai buvo riboto galiojimo.
Ilgalaikėje perspektyvoje ši praktika prisidėjo prie platesnių „New Deal“ reformų, tarp jų – Farm Credit Administration sukūrimo, kuria siekta restruktūrizuoti žemės ūkio skolas ir stabilizuoti kaimo ekonomiką.[3] Istorikai centų aukcionus vertina kaip vieną ryškiausių pavyzdžių, kaip bendruomeninis solidarumas ir kolektyvinis veiksmas galėjo laikinai atsverti bankų ir finansinių institucijų galią sisteminės krizės metu.
